Teisės pažeidėjų asmens duomenų viešinimas – ar svarbesni visuomenės, ar pažeidėjų interesai?

Prisidirbę vieši asmenys gali ploti katučių: išvengti viešumo nuo šiol bus žymiai lengviau rašo Lietuvos Rytas. Ar tikrai taip? Ar čia tiesiog nesusipratimas? Ar nežinojimas? Kadangi po BDAR įsigaliojimo privatumo ir asmens duomenų tematika yra daug sumaišties ir neaiškumo, būtina šiuos klausimus pakomentuoti plačiau.

Esu ne vieną kartą rašęs, kad privatumas ir duomenų apsauga neturi būti teisės pažeidimų slėpimo įrankis. Nepaisant to, teisės pažeidėjams nuolat norisi išvengti viešumo ir asmens duomenų apsauga neretai pasitelkiama būtent tam. Taigi, situacija ir problema nėra nauja.

Kontekstui priminsiu neblaivių vairuotojų viešumo epopėją Lietuvoje, kuri skaičiuoja jau daugiau nei dešimtmetį. Tiksliai net nežinau, kada Lietuvos policija pradėjo skelbti didžiausių KET pažeidėjų duomenis internete, tačiau anksčiausias žinomas „teisės šaltinis“ šia tema yra Vilniaus m. VPK viršininko 2004-04-30 nurodymas Nr.1-N-8, kuris, išnagrinėjus administracinį teisės pažeidimą, susijusį su transporto priemonės vairavimu neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų asmens, ir priėmus nutarimą bei paskyrus vairuotojui nuobaudą, nurodė jo duomenis skelbti viešai.

Vilniaus m. VPK tinklapyje buvo sukurta speciali rubrika „Jie vairavo neblaivūs“, kurioje buvo skelbiami mėnesio neblaivūs vairuotojai. Ne vienas pažeidėjas šmėžavo lentoje, kol reikalai nepalietė to laikmečio garsenybių, kurių tokia „garbė“ nežavėjo ir buvo apskųsta Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (VDAI). Pastaroji dar 2007 m. uždraudė įstatymo tarnams savo tinklalapyje talpinti neblaivių vairuotojų duomenis. Kiek matyti iš viešos informacijos VDAI argumentai iš esmės liko tokie patys ir 2019 m.

Viena iš garsenybių, kuri labiausiai prisidėjo prie šios policijos iniciatyvos teisinio apibrėžtumo buvo Žilvinas Žvagulis. Bent iš dalies jo dėka, reikalo ėmėsi teismai ir tuo metu taškus ant „i“ sudėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-689-08. Teismas visuomenės informavimo, auklėjamaisiais ir administracinių teisės pažeidimų prevencijos tikslais leido skelbti asmenų, kurie padarė pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, duomenis.

Teisme apginta Vilniaus policijos lyderystė užkrėtė ir regionus, tačiau vėliau palaipsniui iniciatyva jei ne numirė, tai bent jau prigeso – duomenis pradėta riboti, rubrika „Jie vairavo neblaivūs“ tyliai išnyko, regioninės iniciatyvos dingo ir t.t. To priežastys įvardijamos kaip didelis pažeidėjų nepasitenkinimas, skundai ir t.t. Žinant Lietuvos viešųjų asmenų pomėgį taurelei apie jų mastą ir svertus galima numanyti.

Pagrindinės teisės normos susijusios su šiuo klausimu realiai nepasikeitė nuo 1995 m. kai buvo priimta ES asmens duomenų teisinės apsaugos direktyva 95/46/EB. Taisyklės susijusios su teisėtu interesu, interesų balansu ir visuomenės informavimu yra praktiškai pažodžiui tokios pat ir ES Bendrajame duomenų apsaugos reglamente. Taigi, šios taisyklės per daugiau nei du dešimtmečius jau išaiškintos, reikia tik jas tinkamai taikyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-689-08 visiškai teisingai nustatė, kad teisės pažeidėjų duomenų viešinimo teisinis pagrindas yra visuomenės teisėtas interesas. Asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Tai yra savarankiškas ir iš esmės identiškas asmens duomenų teisėto tvarkymo pagrindas ir pagal ES direktyvos 95/46/EB 7(f) str., ir pagal 2016 m. Bendrojo asmens duomenų teisinės apsaugos reglamento (BDAR) nuostatas – žr. BDAR 6.1(f) str.

Vardan aiškumo pasikartosiu, asmens duomenų tvarkymui (taip pat ir viešinimui, nes viešinimas yra vienas iš tvarkymo būdų) pagal BDAR 6.1(f) str. reikia dviejų sąlygų:

  1. teisėto intereso;
  2. duomenų subjekto interesai turi būti mažiau svarbūs nei teisėtas interesas atitinkamu būdų tvarkyti (viešinti) jo duomenis.

Demokratinėje visuomenėje valstybės tarnybos viešumas ir skaidrumas yra pamatiniai principai, nuosekliai formuluojami doktrinoje (nuo J. Bentamo iki Dž. Rolso) ir įstatymuose (pvz. LR viešojo administravimo ir LR valstybės tarnybos įstatymuose). Visuomenė turi teisę žinoti apie valstybės tarnų (politikų ir valstybės tarnautojų) prasižengimus ir apie jiems reiškiamus įtarimus, kadangi tai yra pasitikėjimo politine sistema, valstybės tarnyba ir pačia valstybe prielaida. Keista girdėti, kai valstybės tarnai pradeda piktintis padidintu viešumu. Taip parodo savo neišprusimą, arba tiesiog savanaudiškumą kai norima tik teisių, bet nepriimamos pareigos. Viešieji asmenys darydami teisės pažeidimus negali sąžiningai tikėtis nuslėpti tai nuo visuomenės.

Teisėtas interesas šiuo atveju grindžiamas minėtais pamatiniais demokratinės valstybės principais ir realizuojamas per visuomenės informavimo teises ir su tuo susijusias žodžio (saviraiškos) teises ir laisves. Žiniasklaida tvarko minėtus valstybės tarnautojų asmens duomenis būtent teisėto intereso pagrindu ir tokiam tvarkymui netaikoma didelė dalis kitų asmens duomenų tvarkymo sąlygų, kadangi visuomenės informavimas vykdomas pagal specialųjį įstatymą – LR visuomenės informavimo įstatymą.

Panaši situacija susiklosto ir tais atvejais, kai teisės pažeidėjas nėra valstybės tarnas, tačiau kitaip yra viešas asmuo. Viešam asmeniui tenka didesnės pareigos, tarp jų ir susijusios su viešumu, kadangi tokie asmenys atlieka vaidmenį visuomenės gyvenime – politikoje, ekonomikoje, mene, socialinėje srityje, sporte ar kitose srityse, ir tam tikra prasme turėtų būti elgesio pavyzdžiai ar bent jau asmenybės pavyzdžiai, kurie daro įtaką kitų visuomenės narių elgesiui. Todėl viešų asmenų daromų teisės pažeidimų išviešinimui taip pat yra aiškus teisėtas interesas, realizuojamas per visuomenės informavimo teises ir su tuo susijusias žodžio (saviraiškos) teises ir laisves. Kaip ir valstybės tarnų atveju, žiniasklaida tvarko viešų asmenų asmens duomenis būtent teisėto intereso pagrindu pagal specialųjį įstatymą – LR visuomenės informavimo įstatymą.

Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės tarnybos viešumas ir skaidrumas, taip pat viešų asmenų didesnis viešumas nereiškia, kad remiantis teisėtu interesu gali būti tvarkomi ir juo labiau viešinami bet kokie jų asmens duomenys. Teisėto intereso pagrindas yra tinkamas tik tvarkant duomenis tiesiogiai susijusius su politika, valstybės tarnyba arba vaidmeniu visuomenės gyvenime. Duomenys apie teisės pažeidimus laikytini tiesiogiai susijusiais su valstybės tarnyba, kadangi jie tiesiogiai susiję su tarnybos reputacija, atsakomybe prieš visuomenę, viešumu ir skaidrumu. Su valstybės tarnyba tiesiogiai susijusiais duomenimis taip pat laikytini, pvz. pajamų ar turto duomenys. Su valstybės tarnyba nesusiję duomenys yra, pvz. sveikatos duomenys, duomenys apie intymų gyvenimą. Tokių duomenų viešinimas be asmens sutikimo būtų aiškiai neproporcingas ir neatitiktų interesų balanso sąlygos.

Taigi, kai visuomenės informavimo tikslu laikantis LR visuomenės informavimo įstatymo (specialiųjų normų), teisės pažeidimo duomenis gauna ir tvarko (viešai skelbia) visuomenės informavimo priemonės veikiančios pagal LR visuomenės informavimo įstatymą, ir yra viešinami tik pagrindiniai duomenys apie valstybės tarnų ir/ar viešųjų asmenų daromus teisės pažeidimus, laikytina, kad tam yra teisėtas interesas ir tai atitinka BDAR 6.1(f) str. sąlygas.

Minėtoje administracinėje byloje Nr. A-525-689-08 teismas plačiau pasisakė ir dėl interesų balanso bei proporcingumo vertinimo tuo atveju, kai daromas šiurkštus teisės pažeidimas. Vienareikšmiškai sutinku su teismu, kad „Kelių eismo taisyklių bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso pažeidimas, už kurių padarymą taikomos vienos iš griežčiausių ATPK numatytų sankcijų, nes minimi pažeidimai sukelia didelę ir tiesioginę grėsmę eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir saugumui. Taigi nagrinėjamoje byloje vertinant vertybių pusiausvyrą, kur iš vienos pusės yra asmens, padariusio šiurkštų administracinį teisės pažeidimą, asmens duomenų trumpalaikis paskelbimas (pagal pareiškėjo 2004 04 30 nurodymo Nr. 1-N-8  2 punktą duomenys skelbiami vieną mėnesį), o iš kitos pusės grėsmės eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir saugumui prevencija, kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju asmens teisė į privatumą neatsveria visuomenės intereso vykdyti šiurkščių Kelių eismo taisyklių pažeidimų prevenciją“.

Kai daromi teisės pažeidimai, keliantys tiesioginę grėsmę kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir saugumui – tai yra žymiai didesnėms vertybėms už individualų privatumą – manau yra akivaizdus bendravisuomeninis teisėtas interesas, nusveriantis pažeidėjo individualius privatumo interesus. Patikslinsiu, kad bylos Nr. A-525-689-08 atveju teismas vertybių balanso kontekste nekalba apie teisėtą interesą. Šioje byloje taip pat tiesiogiai nebuvo sprendžiamas ir klausimas dėl valstybės tarnautojų ar kitų viešų asmenų teisės pažeidimų išviešinimo. Nors pati byla yra viešo asmens inicijuoto administracinio proceso (skundo pateikto VDAI) išdava, tačiau teismo argumentacijos tai neįtakojo, ir ji taikytina bet kurio asmens padariusio šiurkštų teisės pažeidimą atžvilgiu.

Taigi, visuomenės informavimui apie teisės pažeidėjų pagrindinius duomenis ir pažeidimų faktus, kai duomenis tvarko (viešai skelbia) visuomenės informavimo priemonės veikiančios pagal LR visuomenės informavimo įstatymą, pakanka tiesioginio BDAR 6.1(f) str. nuostatų taikymo ir jokių naujų taisyklių kurti nereikia, jeigu tenkinama bent viena iš šių sąlygų:

  1. Teisės pažeidėjas yra viešas asmuo; arba
  2. Kitas asmuo padaro šiukštų teisės pažeidimą, kuris kelia tiesioginę grėsmę kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir saugumui.

Abiem įvardintais atvejais yra teisėtas interesas viešinti su prasižengusiu asmeniu susijusių teisės pažeidimų informaciją, ir abiem šiais atvejais skelbiant bendrą informaciją apie tokį teisės pažeidimą ir pažeidėją asmenų interesai nėra reikšmingesni, kadangi individualiam privatumo interesui priešpastatomos žymiai didesnės bendrasocialinės vertybės.

Abejonės dėl teisėto intereso ir proporcingumo viešinti teisės pažeidėjo duomenis kyla tik tuomet, jeigu būtų viešinami duomenys apie neviešų asmenų padarytus teisės pažeidimus arba duomenys apie nešiurkščius teisės pažeidimus.

Bendrai sprendžiant interesų balanso ir proporcingumo klausimą teismai remiasi Konstitucinio Teismo praktika, kuri savo ruožtu visiškai atkartoja EŽTT ir ESTT praktiką šiuo klausimu. Konkrečiai Konstitucinis Teismas dar 2002-10-23 yra nutarime pasisakęs, jog Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kuris apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Tačiau taip pat pažymėta, jog teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:

1) tai daroma įstatymu;

2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;

3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; ir

4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Pirmoji sąlyga yra siejama su aiškiu teisiniu reguliavimu, o kitos trys yra susiję būtent su interesų balanso ir proporcingumo klausimais.

Teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, ir tai yra siekiamybė, tačiau teismų praktikoje ši nuostata traktuojama plačiau. Bet koks teisėtas viešas norminio pobūdžio teisės aktas yra prilyginamas įstatymui. Verta paminėti, kad vertinant semantiškai tiksliai pats BDAR nėra įstatymas, nors teisiniu požiūriu tai yra net aukštesnės galios teisės aktas. Taigi, „teisių ribojimo įstatymu“ sąlygą reikėtų suprasti kaip reikalavimą, kad ribojimai būtų pagrįsti viešomis, objektyviomis ir oficialiomis taisyklėmis, o ne nerašytomis, priimtomis ar sugalvotomis po fakto, arba juo labiau subjektyviomis interpretacijomis. Minėtoje administracinėje byloje Nr. A-525-689-08 teismas tokiomis taisyklėmis įvardijo tuo metu galiojusio LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) normas (ypač normas susijusias su administracinių teisės pažeidimų prevencija) ir Vilniaus m. VPK viršininko 2004-04-30 nurodymo Nr.1-N-8 normas (dėl viešo duomenų skelbimo). Pastarasis teisės aktas yra lokalus ir jo laikymas „įstatymu“ būtų gana pritemptas, tačiau bendrąja prasme viešų, objektyvių ir oficialių taisyklių kriterijai buvo išpildomi. Įstatymo svorio šioms specialiosioms normoms pridėjo tai, kad jos rėmėsi pakankamai konkrečiomis blanketinėmis tuo metu galiojusio ATPK normomis. O kokia situacija 2019 m.?

Nuo 2017 01 01 ATPK neteko galios ir jo vietoje galioja LR Administracinių nusižengimų kodeksas (ANK), o kai kurios veikos, kurios anksčiau buvo laikomos administraciniu teisės pažeidimu, vėliau buvo kriminalizuotos ir tapo LR Baudžiamojo kodekso (BK) objektu. Būtent nusikaltimu tapo transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo (2811 str.), taip pat sugriežtintos normos dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo sukėlusio pasekmes (BK 281 str.). Ir ANK, ir BK tiesiogiai įvardintas blanketinis tikslas yra ginti žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo teisės pažeidimų. Kaip jau aptarta, viešumas yra viena iš sąlygų ginti žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus. Dėl to administracinių nusižengimų ir baudžiamosios bylos nagrinėjamos viešai, tačiau galiojančios ANK ir BK normos vis dėlto konkrečiai nenumato įtarimų ar pažeidimų faktų viešinimo ir, kaip minėta, numato tik labai bendrą blanketinį teisių gynimo tikslą.

Kadangi konkrečių blanketinių normų dėl visuomenės auklėjimo, pažeidimų prevencijos nei ANK, nei BK nėra, taigi nėra ir aiškaus teisėto intereso duomenų viešinimui. Tokių normų nėra ir specialiosiose taisyklėse reglamentuojančiuose visuomenės informavimą – LR visuomenės informavimo įstatyme. Teisinis pagrindas ir teisėtas interesas galėtų būti, jeigu jie būtų aiškiai reglamentuoti teisės aktuose, kurie nustato pačias elgesio taisykles. Pvz. kelių eismo taisyklių pažeidimų viešinimas galėtų būti reglamentuotas pačiose Kelių eismo taisyklėse ar dar geriau LR saugaus eismo automobilių keliais įstatyme. Reglamentavimo lokaliais policijos teisės aktais reikėtų vengti, kadangi pats tokių aktų priėmimas neatitinka viešumo kriterijaus (jie nesvarstomi su visuomene, visuomenė nedalyvauja jų priėmime ir negali jų įtakoti). Be to, policija neturi teisės priimti specialiųjų normų detalizuojančių BDAR taisykles. Kol nėra specialių taisyklių, manytina, kad nėra teisėto intereso ir pagrindo viešinti teisės pažeidėjo duomenų, jei būtų viešinami duomenys apie neviešų asmenų padarytus teisės pažeidimus arba duomenys apie nešiurkščius teisės pažeidimus. Apibendrinant, visą komentarą – dar kartą pabrėšiu – privatumas ir asmens duomenų teisinė apsauga nėra ir negali būti pagrindas prisidirbusiems viešiems asmenims ir šiurkščiai teisę pažeidusiems asmenims pasislėpti nuo visuomenės teisės apie tai žinoti. Visuomenės teisė žinoti gali ir turi būti realizuota pagal BDAR 6.1(f) str. nuostatas ir esamas LR visuomenės informavimo įstatymo normas, ir jokių papildomų taisyklių ši situacija nereikalauja.

Šiame tinklaraštyje talpinu ir kitą informaciją apie intelektinę nuosavybę, privatumą, asmens duomenis ir kt. Jei reikia racionalaus ir nesavanaudiško patarimo, visuomet galite kreiptis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.