Prekių ženklai yra beprasmis pinigų švaistymas! Skamba kaip erezija, ypač visuotinio dėmesio intelektinės nuosavybės teisėms ir jų pabrėžiamam reikalingumui kiekviename verslo žingsnyje fone.
Analizuojant Lietuvos ar bet kuriuos kitos jurisdikcijos prekių ženklus krenta į akis tai, kad dauguma kažkada pateiktų registruoti prekių ženklų yra nebesaugomi – pasibaigę (nepratęsti), atmesti, palikti likimo valiai (neapmokėti) ir pan. Faktiškai tai reiškia, kad išlaidos šiems ženklams registruoti buvo patirtos visiškai beprasmiškai. Šiandien jie nebesaugomi ir juos gali naudoti bet kas ir bet kaip.
Dauguma galiojančių ženklų taip pat yra itin specifiniai, registruoti labai specifinėms paslaugų ar prekių klasėms, todėl jų neteisėtas panaudojimas ne tik beprasmiškas, bet daugeliu atveju tiesiog niekam neaktualus.
Kodėl registruojami tokie „marginalūs“ prekių ženklai? Priežastys yra kelios.
Pirma – klaidingai suprastos marketingo dogmos esą prekės ženklas yra esminė pardavimų ir klientų lojalumo sąlyga. Šiuo atveju painiojamas prekės ženklas (brandas) vadybine prasme su prekės ženklu teisine prasme. Prekių ir paslaugų išskirtinumas ir atpažįstamumas, bet ne teisinė registracija, yra tai, kas svarbu verslui ir jo klientams.
Antra – įsivaizdavimas, kad prekės ženklas suteikia kažkokią išskirtinę apsaugą. Tą lemia prekių ženklų teisės neišmanymas, įsivaizdavimas, kad teisiškai įregistruotas prekės ženklas suteikia teisinį saugumą prieš konkurentus, plačią išskirtinę apsaugą ir t.t. Realybėje apsauga yra labai ribota (laike, teritorijoje, ribota konkrečioms prekių ir paslaugų rūšims, nesaugomais elementais, etc.) ir labai brangi.
Trečia – visiškai klaidingas įsitikinimas, kad oficialiai neregistruotą ženklą gali naudoti bet kas ir bet kaip. Neregistruotas ženklas gali būti saugomas daugybe kitų būdų, priklausomai nuo situacijos. Be to, alternatyviais būdais gali būti užtikrinama platesnė ir pigesnė prekės ženklo apsauga.
Dar viena svarbi priežastis yra tai, kad marginalius ženklus registruoti skatina esama prekių ženklų registravimo sistema – prekių ženklus registruojančios institucijos ir tarpininkai yra suinteresuoti užsidirbti iš bet kokio registruojamo ženklo, o ne atvirai paaiškinti, kad norimas ženklas apsaugos prasme dažnai yra bevertis. Marginaliais ir beverčiais prekių ženklais savotiškai suinteresuota pati valstybė, kadangi už visus registruotus prekės ženklus mokami vienodi mokesčiai.
Lietuvoje tampa įprasta, jog skambiu Europos Bendrijos prekių ženklo įvaizdžiu susivilioję tautiečiai, pasibaigus pirminiam ženklo registracijos laikotarpiui nebenori už jo palaikymą mokėti, taip prarasdami teisinę apsaugą. Arba dar blogiau – smulkus verslininkas pateikia registruoti prekės ženklą, kuris panašus į pasaulyje plačiai žinomą ženklą (nors jam gal ir nežinomą, bet tai nieko nekeičia), ir netrukus sulaukia teisinių pretenzijų, lieka be jokio ženklo, bet sumokėjęs tarpininkų, paraiškos ir registravimo mokesčius.
Mano subjektyviu vertinimu apie 90% visų prekių ženklų yra beprasmis balastas, kuris nevertas jiems registruoti sunaudoto popieriaus.