Trigrašis apie ACTA

ACTA sutartis pradėta kurti dar 2006 m., siekiant rasti efektyvesnius instrumentus kovai su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais, ypač prekių ženklų pažeidimais (falsifikuotomis prekėmis). Kažkada vėliau į ACTA tekstą buvo įtrauktos nuostatos dėl kitokių pažeidimų, tarp jų autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimų internete. Kada ir kokiomis aplinkybėmis tas įvyko yra neaišku, nes iš esmės visos derybos dėl ACTA buvo slaptos. Sutarties projektas buvo slepiamas nuo visuomenės iki pat priėmimo. Toks slaptumas ir neskaidrumas visiškai pagrįstai kelia klausimų dėl ACTA demokratiškumo ir verčia abejoti jos tikslais.

Viena vertus, ACTA yra ankstesnių tarptautinių sutarčių dėl intelektinės nuosavybės (ypač Pasaulio prekybos organizacijos TRIPS sutarties) tąsa, kita vertus joje nustatomos gana gausios papildomos taisyklės ir yra specifinių naujovių susijusių su pažeidimais internete.

Pagrindiniai pavojai, kuriuos matau ACTA, yra šio dokumento nekonkretumas kalbant apie teisinę atsakomybę. Daugelio valstybių pagrindiniuose įstatymuose, tarp jų ir Lietuvos Konstitucijoje, yra įtvirtintas principas, kad asmeniui negali būti taikoma atsakomybė, jeigu ji nėra aiškiai ir tieisogiai nustatyta įstatymuose. Įstatymų nekonkretumas ir neaiškumas sunkiai dera su teisingumu, nekaltumo prezumpcija, kitomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Kyla klausimas ar ginant intelektinės nuosavybės teises, nebus pažeistos svarbesnės žmogaus teisės ir laisvės? Tokios abejonės kilo net ES parlamento paskirtam pranešėjui, atsakingam už ACTA, kuris  2012 m. sausio 26 d. atsistatydindamas iš pareigų oficialiai pareiškė, jog nenori prisiimti atsakomybės už “maskaradą”.

ACTA taip pat nustato abejotino teisingumo ir pagrįstumo taisyklių, pvz., nustatoma prezumpcija, kad intelektinės nuosavybės teisių turėtojams padaryta žala gali būti apskaičiuojama sudauginant neteisėtų intelektinės nuosavybės prekių (kopijų) rastų pas pažeidėją skaičių ir teisėtą vertę. Tikrai ne kiekviena piratinė prekė reiškia neparduotą originalią teisėtą prekę. Tokia prezumpcija gali lemti net kurioziškas situacijas, kai intelektinės nuosavybės teisių turėtojai bus suinteresuoti, kad jų teisės būtų pažeidžiamos, ypač jeigu originali prekė ar turinys patyrė komercinę nesėkmę.

Apskritai pagrindinės piratavimo priežastys yra ekonominės – konkrečiai kalbant apie autorinių teisių ar gretutinių teisių saugomą turinį – tokio turinio neprieinamumas ar neįperkamumas didelei visuomenės daliai, pvz., sunku rasti vienareikšmį atsakymą kodėl originalus XBOX kompiuterinis žaidimas Jungtinėje Karalystėje kainuoja bemaž dvigubai pigiau nei Lietuvoje, nors abi šalys yra ES Bendrojoje rinkoje; toks kainų kuriozas dar sunkiau paaiškinamas turint omenyje pragyvenimo lygio ir darbo užmokesčio skirtumus.

Man asmeniškai rimčiausių abejonių kelia ACTA 27 str. 4 d. nuostatos, kurios iš esmės reikalauja elektroninės erdvės paslaugų tiekėjų (ir interneto prieigos, ir interneto turinio, ir kitokių informacinių paslaugų tiekėjų – jais šiais laikais yra visi, nuo bibliotekos ar kavinės turinčios bevielio ryšio zoną iki naujienų portalo) sekti savo vartotojus ir atskleisti jų tapatybės informaciją, esant įtariamam intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui. Atskleidimas net nesant aiškiai nustatyto pažeidimo, kelia abejonių dėl jo proporcingumo ir suderinamumo su žmogaus teisėmis. Be to, atskleidimas nelabai įmanomas be išankstinio sekimo, nes priešingu atveju tiesiog nebus ką atskleisti. Galiausiai, tokiomis nuostatomis gali būti lengvai piktnaudžiaujama siekiant tikslų net nesusijusių su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais, o, pvz., „užčiaupiant“ politinę kritiką, identifikuojant „nepatogios tiesos“ skleidėjus ir pan.

Taigi ACTA nuostatos realiai gali paliesti kiekvieną iš mūsų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *