Mokslo konkursinio finansavimo problemos Lietuvoje

mokslasVienu iš mokslo ir studijų reformos šviesulių Lietuvoje įprastai minimas mokslo konkursinis finansavimas. Pati idėja yra pasiskolinta iš pažangių valstybių ir iš esmės yra gera, tačiau realizuota specifikai, ženkliai sumenkinant sistemos privalumus. Su sistema betarpiškai esu susidūręs ne vieną kartą, be to, turiu tiesioginės patirties su užsienio mokslo grantų sistemomis, todėl galiu palyginti ir išskirti didžiausias problemas. Beje, dėl trijų svarbiausių vakar diskutavome ir vieningai sutarėme su dr. Daumantu Matuliu, Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatu:

  1. Diskriminacinis jaunųjų tyrėjų finansavimas
  2. Finansavimas pririštas prie institucijos
  3. Finansavimo saistymas su biurokratinėmis metrikomis.

Pirmąją problemą lemia iš esmės iš sovietmečio paveldėta sistema, kad atlyginimus tyrėjams nustato ne projekto vadovas ar vadovai, ir juos lemia ne pasiekti rezultatai, o biurokratai užbrėžę pareiginių atlyginimų koeficientus. Jaunųjų mokslo darbuotojų atlyginimų ribos Lietuvoje yra švelniai tariant gėdingos ir demotyvuojančios. Jos ypač nepadeda norint susigrąžinti į Lietuvą jaunus žmones, kurie įgiję išsilavinimą užsienyje bent jau svarsto galimybes grįžti. Esu asmeniškai susidūręs su žmonėmis, kurių mokslinis darbas publikuotas prestižiškiausiuose tarptautiniuose mokslo žurnaluose, tačiau neturint mokslo daktaro laipsnio Lietuvoje jų darbas vertinamas apie 200 litų per mėn. Būtina kuo skubiau suteikti galimybę atlyginimus mokslo projektuose reguliuoti projektų vadovams pagal gebėjimus ir rezultatus, o ne pagal formalias pareigybines kategorijas.

Antroji problema taip pat yra reliktas, apsunkinantis akademinį mobilumą ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą, sveiką konkurenciją tarp institucijų pritraukiant šviesiausius protus, kurie paskui save atsineša mokslo grantus. Būtent taip sistema funkcionuoja JAV, JK, Kanadoje ir Skandinavijos šalyse, būtent taip veikia Europos Mokslo Taryba (European Research Council), bet ne Lietuva. Šios problemos sprendimas būtinas ir didesniam tyrėjų dalyvavimui versle.

Trečia problema yra prisirišimas prie formalių projektų rezultatų. Būtina suprasti, kad mokslas kaip kūrybinis procesas negali būti tiksliai prognozuojamas. Prognozuojamas mokslas apskritai nėra mokslas. Todėl, yra absurdiška reikalauti, kad užsibrėžtas rezultatas bus pasiektas iki konkrečios dienos, ar netgi, kad tarptautinės leidyklos paklustų lietuviškų mokslo grantų nustatytiems terminams. Mokslo projektuose būna visko – žmonės serga ar keičiasi, instrumentai genda, leidėjai vėluoja, gavus pirmuosius rezultatus paaiškėja metodikų trūkumai ir pan., todėl projektuose turi būti didesnis lankstumas. Visiškai nesuvokiami ir nepriimtini biurokratiniai sprendimai įšaldyti finansavimą projekto viduryje vien dėl to, kad tarpinė publikacija, gavusi teigiamas recenzijas ir priimta spausdinti prestižiniame mokslo žurnale dar nėra fiziškai atspausdinta.

Šių problemų sprendimai yra akivaizdūs, reikia tik jų suvokimo, valios sprendimams ir daugiau pasitikėjimo Lietuvos mokslininkais, ypač jaunaisiais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *