MOKSLO IR INOVACIJŲ POLITIKĄ LIETUVOJE APIBŪDINA INOVATYVIŲ SPRENDIMŲ BADAS

image

Veiksni Mokslo ir inovacijų politika Lietuvai reikalinga kaip oras. Birželio mėn. lydima skambių antraščių LR Prezidentė pateikė Seimui „naujas“ Mokslo ir inovacijų politikos gaires, kurias galite rasti čia, o per pastarąsias dvi savaites pristatyti ES inovacijų švieslentė ir PINO pasaulinis inovacijų indeksas parodo kur esame. Pagal abu išorinius vertinimus Europos regione Lietuva užima 24-tą vietą. Iš esmės ten pat buvome ir ankstesniais metais, ir metais anksčiau, ir dar dešimt metų anksčiau. Pastarąjį dešimtmetį Lietuva inovacijoms skyrė milijardus, vienintelis pasiekimas – patekome į grupelę šalių kurios sparčiau diegia inovacijas. Bėda tik, kad artimesni ir tolimesni kaimynai vietoje taip pat nestovi.

Po 2000 m. įvairius Lietuvos mokslo ir inovacijų politikos dokumentus – programas, strategijas, veiksmų planus, etc. – galima skaičiuoti dešimtimis. Visų jų rezultatas menkas. Paciento (Lietuvos) diagnozė Gairėse nustatyta pakankamai tiksliai– „Lietuvos mokslo ir inovacijų sistemos veiklos rezultatai neatitinka šalies socialinės ir ekonominės plėtros poreikių“, be to „daugelis visuomenės raidos ir konkurencingumo rodiklių vis dar blogėja“ (Gairių 4 ir 6 p.).

Galima panaudoti medicininę analogiją – prieš penkiolika metų pacientui (Lietuvai) – diagnozuotas pirmos stadijos vėžys. Gydėme įvairiausiai vaistais, bet būklė blogėja. Šiuo metu jau (III) stadija. Rodos pats laikas keisti gydymo būdus?

Visus Mokslo ir inovacijų politikos dokumentus Lietuvoje, taip pat ir „naująsias“ Gaires rengė „daugiau nei penkiasdešimt akademinės ir verslo bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų, ekspertų, ministerijų atstovų“. Šie ekspertai ir atstovai – t.y. „gydytojai“ – per du dešimtmečius beveik nepasikeitė. Daugumą pažįstu asmeniškai. Su visa pagarba ekspertų amžiaus vidurkį ir mentalitetą puikiai atspindi žilos galvos Prezidentūros nuotraukoje iliustruojančioje Gairių pristatymą. Tai yra pirma Lietuvos Mokslo ir inovacijų politikos problema.

Ji sąlygoja dvi išvestines problemas – inovatyvios politikos badą ir interesų konfliktus. Dauguma Mokslo ir inovacijų politikos rengėjų daugiau ar mažiau atstovauja aukštąsias mokyklas ir valstybinius mokslinių tyrimų institutus (arba yra su jais susiję) – nejaugi jie pjaus šaką ant kurios sėdi? Nejaugi skirsi pacientui inovatyvius vaistus, jeigu pats gamini aspiriną ir jį reikia kažkam „iškišti“?

Šią Mokslo ir inovacijų politikos bėdą išduoda Gairių tekste prasprūdusi emocija –  „vis dar blogėja“. Ji rodo, kad padėties rimtumas suvoktas tikrai ne savikritiškai. Ar tikimasi stebuklingo pagerėjimo – tigro šuolio?

Skirsim daugiau aspirino ir pacientas pasitaisys… Juk „Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo siekiama sudaryti sąlygas aukštos kvalifikacijos specialistų pritraukimui, pažangios mokslo infrastruktūros ir inovacijų plėtrai, vykdyti aukšto lygio mokslinius tyrimus, skatinti tarptautinį ir įvairių sektorių bendradarbiavimą.“ (Gairių 4 p.). Viso to rezultatą jau žinome.

Gal „daktarų“ konsiliumas pagaliau skirs pacientui – Lietuvai – inovatyvių vaistų? Deja, Gairėse inovatyvių vaistų nerasta. Palyginkit 2003 m. Lietuvos ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos bei Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos receptus (žiūrėti čia) ir 2016 m. „naująsias“ Gaires. Sakyčiau 2003 m. receptai net geresni.

Esant (III) stadijos vėžiui būtinos didelės chirurginės intervencijos ir kuo labiau jas atidėliojam tuo didesnių jų reikės.

Ko reikia Lietuvai?

Nutraukti generinę inovacijų politiką. Neturi būti inovacijų politikos dokumentų ar priemonių, kuriuose vietoje žodžio “Lietuva” įrašius “Urugvajus”, “Hondūras”, ar “Bulgarija” viskas puikiausiai tiks. Jeigu gairės, tikslai, uždaviniai, strategijos ar priemonės tinka visiems, reiškia jos netinka niekam.

Realaus prioriteto verslo inovacijoms. Ypač prioriteto prieš privilegijuotą valstybinį mokslą, kuriam buvo teikiama pirmenybė pastaruosius 15 metų, o pagrindiniai rezultatai yra keli stikliniai pastatai skambiai pavadinti „slėniais“, iššvaistyti šimtai milijonų eurų ES SF paramos jau pasenusiai įrangai ir nestojantis „smegenų nutekėjimas“. Mokslo infrastruktūra (laboratorijos, prietaisai ir net personalas) turi būti prieinama Lietuvos verslui už savikainą. Mokslo darbai nereikalingi verslui turi būti atliekami antraeiliškai. Šiuo metu tyrėjas nedirbantis universitete yra žemesnės kastos išdavikas, o verslui dirbti universiteto laboratorijoje su universiteto įranga yra beveik nusikaltimas.

Būtina įsisąmoninti, kad su ypač ribotais resursais Lietuvoje neturime prabangos savitiksliam mokslui. Mokslo projektai, kuriuose tiesiogiai nedalyvauja verslas išvis neturi būti vykdomi. Mokslo darbų temas, ypač temas doktorantūrai, turi formuluoti tik verslas. Beje, dar 2003 m. buvo deklaruota „Valstybinę mokslo tiriamųjų institucijų sistemą labiau orientuoti taikomųjų tyrimų linkme“ ir siekta, kad „tyrimo rezultatų – naujų praktiškai naudingų žinių – ištekliais galėtų naudotis visos (net ir mažosios) Lietuvos verslo įmonės.“ Tik tuomet ne visi suvokė, kad didžiausias pavojus (SSGG analizėje jis neidentifikuotas) yra pačios valstybinio mokslo sistemos pasipriešinimas.

Valstybinis mokslo finansavimas turi būti skiriamas mokslininkams, o ne institucijoms. Institucijos turi konkuruoti dėl talento, o ne talentas pataikauti institucijoms. Mokslo finansavimas turi būti skiriamas išimtinai mokslininkams, o ne institucijoms. Šiuo metu situacija atvirkštinė – mokslininkas be institucijos malonės (institucijos palaikymo) net negali teikti projekto paraiškos, o perėjęs į kitą instituciją ar juo labiau verslą mokslininkas iš esmės praranda vykdomus projektus. Tik mokslo finansavimą teikiant patiems mokslininkams, o ne institucijoms, bus prielaidos stipriausiems telktis kartu, silpniesiems pasitempti arba pasitraukti, o institucijoms sudaryti palankiausias sąlygas mokslininkams dirbti.

Atiduoti intelektinę nuosavybę ir visą naudą iš jos jos kūrėjams taip skatinant pumpurines įmones, o pavymui dar pridėti vienkartinius grantus. Tai neapsirikimas būtent “už ačiū” atiduoti patentus, autorių teises tiems tyrėjams ir mokslininkams kurie juos sukūrė, ir visokeriopai padėti jiems kurti pumpurines įmones. Ne valstybinio mokslo sistemos darbas yra kurti ir valdyti technologinį verslą. Privalome suteikti patiems kūrėjams teises ir bent 20k EUR vertės vienkartinį šansą pumpurinių įmonių startui, taip pat pagalbą jauno verslo buičiai (pvz. buhalterines paslaugas). Lietuvai tikrai bus didesnė nauda jeigu intelektinė nuosavybė ir pumpuriniai grantai bus sunaudoti bandant iš jų daryti verslą, nei, kad jie bus supūdyti universitetų koridoriuose ar geriausiu atveju paversti mokslo straipsniu niekieno neskaitomuose mokslo žurnaluose. Tik taip mokslininkai įgis realių verslo įgūdžių, supras ūkio poreikius ir atsiras reali mokslo-verslo sinergija. Tik taip suteiksime mokslininkams daugiau paskatų pasilikti Lietuvoje, čia mokėti mokesčius, pirkti lietuviškas prekes ir čia, o ne užsienyje, ugdyti savo vaikus.

Supratimo, kad verslas dažniausiai reiškia nuostolį, o ne pelną. Ypač inovatyvus ar pumpurinis verslas, kur pelną uždirba geriausiu atveju 1 iš 10 projektų. O inovatyviausi projektai yra ne tie, kurių vertė matuojama įmonės pajamų padidėjimu ar eksporto rodikliais per du projekto metus. Tiesiog graudu, kai institucijos reikalauja paaiškinimų, kodėl projektas yra nuostolingas, kodėl ne viskas pavyko, arba dar blogiau kai vertinimo kriterijai yra per 24 mėn uždirbamas pelnas, pirmenybė teikiama projektų rašytojų pasakoms apie fantastinius pelnus.

Prioriteto inovaciniam darbui ir mažesnio jo apmokestinimo. Inovacijas kuria ir diegia žmonės, o ne laboratorijų įranga ar pastatai. Šiuo metu daugiau kaip pusė inovaciniam darbui (ne įrangai ar pastatams!) skiriamų lėšų yra sunaudojama mokesčiams mokėti. Ne kažkokiems egzotiniams mokesčiams, o tiems patiems darbo ir socialinio draudimo mokesčiams. Kitais žodžiais tariant net ir esami apgailėtini investicijų į mokslą ir inovacijas skaičiai Lietuvoje yra ženkliai išpūsti, kadangi valstybė juos pasiima iškart sumokėjus už inovacinį darbą. Deklaruojamos mokesčių lengvatos mokslui ir inovacijoms (MTEP) Lietuvoje yra fikcija, kadangi jos neduoda jokios naudos jaunoms įmonėms (t.y. įmonėms kurios pelno neuždirba), be to, apstatytos išgaląstomis ietimis VMI ir SODROS koridoriuose.

Tai tik keletas idėjų proveržiui, bet proveržiui pirmiausia reikia naujų gydytojų. Pacientui netyčia pagerėjus gydytojai juk gali likti be darbo…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *