Kas yra didžiausias privatumo pažeidėjas Lietuvoje?

privatumas interneteAnksčiau esu rašęs apie nevienodą asmens duomenų apsaugą privačiame ir valstybiniame sektoriuje, tačiau 2013 m. įvykiai privatumo apsaugos srityje ir ypač 2014 m. pabaigos teisėkūros iniciatyvos Lietuvoje nuteikia dar pesimistiškiau.

Viešasis sektorius disponuojantis didžiausiais asmens duomenų kiekiais ir ypač jautriais asmens duomenimis yra nepakankamai atskaitingas už jų apsaugą, be to, užuot stiprindamos asmens duomenų apsaugą ir rodydamas pagarbos privatumui pavyzdį, įvairios institucijos kuria sau palankias teisines išimtis. Incidentai susiję su ypač dideliais arba sunkiausias pasekmes sukeliančias asmens duomenų apsaugos teisių pažeidimais Lietuvoje yra sietini būtent su viešu sektoriumi. Paminėtini kartotiniai atvejai, kai policijos pareigūnai galimai prekiavo asmens duomenimis (http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/alytaus-policijos-pareigunai-itariami-neteisetai-rinke-asmens-duomenis-56-304478) arba dėl teismo darbuotojų kaltės buvo paviešinti nepilnamečių, susijusių su seksualine prievarta, asmens duomenys (http://www.delfi.lt/news/daily/law/skandalas-detales-apie-moksleives-patirta-seksualine-prievarta-nagrinejo-visa-mokykla.d?id=64964429). Nepaisant rezonanso žiniasklaidoje šių incidentų baigtis ir kaltininkams taikyta atsakomybė yra neaiški.

Dar vienas iliustratyvus viešojo sektoriaus požiūrio į privatumą pavyzdys yra per 2013-2014 m. neįgyvendintas Vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas dėl privatumo pažeidimų VĮ Registrų centras išduodamuose elektroninio parašo sertifikatuose. Vietoje to, kad apsaugoti pasirašančių asmenų privatumą elektroniniuose parašuose, 2013-2014 m. laikotarpiu priimti prieštaringi teisės aktai, iškraipantys asmens duomenų teisinės apsaugos sistemą (dirbtinai sukuriant teisės aktų koliziją) ir sąlygojantys besitęsiantį asmens kodų viešinimą elektroninių parašų viešuose sertifikatuose.

Viešojo sektoriaus siekį išvengti asmens duomenų teisinės apsaugos nustatant specialias išimtis ir tęsiant masinį asmens duomenų tvarkymą rodo 2014 m. gruodžio 11 d. priimtas Kibernetinio saugumo įstatymas. Šiame įstatyme nustatytos ypač plačios teisėsaugos struktūrų teisės rinkti elektroninius asmens duomenis – “informaciją, reikalingą teisės pažeidimams, galimai turintiems nusikalstamos veikos požymių,kibernetinėje erdvėje užkardyti ir tirti – nėra atsvertos proporcingais privatumo ir asmens duomenų teisinės apsaugos saugikliais. Šios informacijos teikimo tvarka ir sąlygos numenkintos iki reglamentavimo poįstatyminiuose aktuose. Beveik analogiškas atvejis – finansinių duomenų masinis teikimas mokesčių priežiūros institucijoms, siūlomas nustatyti LR Mokesčių administravimo įstatymo 55 ir 551 str. pakeitimais (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=473864). Nors šie siūlymai dar nepriimti, tačiau jų priėmimo procedūros yra pasistūmėję ir tikėtinos 2015 m.

Minėta praktika ir teisės aktai demonstruoja vienašališką valstybės intervenciją į asmens privatumą, nenustatant net teisminės priežiūros ir nesuteikiant jokių galimybių ginti savo privatumą tuo metu, kai jis pažeidžiamas. ES 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu WP 220 pabrėžiama, kad nacionaliniuose įstatymuose turėtų būti atsisakyta masinio asmens duomenų tvarkymo, vietoje jo nustatant duomenų diferencijavimo, ribojimo ir išskyrimo taisykles, taip pat užtikrinant, kad duomenys valstybinėms struktūroms bus prieinami tik esant būtinybei. Į šiuos siūlymus Lietuvoje nebandoma įsiklausyti. Teisinis reglamentavimas dažniausiai nustatomas post factum reaguojant į rezonansinius incidentus, be to yra abstraktus, o administracinė praktika nenuosekli. Į naują ES praktiką privatumo apsaugos srityje Lietuva taip pat reaguoja vangiai.

Privačiame sektoriuje 2013-2014 m. laikotarpiu taip pat išliko svarbių asmens duomenų teisinės apsaugos problemų (ypač dėl asmens duomenų panaudojimo rinkodarai (https://www.ada.lt/go.php/lit/IMG/188)), tačiau atsirado ir geros praktiškos apraiškų, pvz. senesnių interneto komentarų slėpimas interneto žiniasklaidos priemonėse, taip apribojant dažnai neigiamos informacijos viešą sklaidą.

Šios mintys yra ištrauka iš teksto ruošto ŽTSI (https://www.hrmi.lt/) leidžiamai Žmogaus teisių apžvalgai Lietuvoje 2013-2014 m.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *