Intelektinės nuosavybės teisių supratimas Kinijoje – „aš perduodu, o ne kuriu“

Vakariečiai yra įpratę kinus laikyti vos ne intelektinės nuosavybės piratų avangardu. Su panašiom nuostatom atvažiavau į Kiniją, tačiau besigilinant į Kinijos teisę ir kultūrą, mano požiūris keičiasi.
Kinų kultūroje kopijavimas (arba teisiškai korektiškai – atgaminimas) niekada nebuvo laikomas neleistinu ar neigiamu reiškiniu. Priešingai – ankstesnių kūrinių ir idėjų atgaminimas buvo laikomas derama pagarba jiems ir jų autoriams. Kinų meistrų poezijos pažodinis atkartojimas ar tikslus tapybos perpiešimas laikytas faktiškai pareiga, padedančia įtvirtinti pagarbą mokytojams (istoriniams autoriams) ir istorinėms gyvenimo normoms, taip pat užtikrinančia jų išlikimą. Konfucionizmas pabrėžia, kad kinų civilizacijos pasiekimai yra fundamentalūs visuomenės egzistavimui, todėl turi būti visuomet atgaminami ir naudojami kinų visuomenėje. Konfucijus Analektuose („Lun Yu“) pats apibendrino požiūrį į intelektinį darbą – „aš perduodu, o ne kuriu“. Todėl techninės žinios ar kūryba buvo laikomos ne nuosavybės objektais, o bendru kinų visuomenės istoriniu-kultūriniu paveldu. Paveldą privalo žinoti ir kasdien naudoti kiekvienas kinas, bet ne jį savintis!
Žinoma, tokį požiūrį labai lengva iškraipyti. Po II Pasaulinio karo kinų valstybė buvo tapusi savotiška šio požiūrio forma bei sergėtoja, kuom bent iš dalies pateisino ir savo veiklą, ir visuotinę netoleranciją privačiai nuosavybei. Iki šiol privati nuosavybė į daugelį objektų (ne tik nematerialių ir intelektinių) kinams yra svetima, pvz., nekilnojamieji daiktai Kinijoje privačių asmenų gali būti valdomi iš esmės tik pagal emphyteuzis teises, bet ne turimi nuosavybės teisėmis. Vakarietiškas intelektinės nuosavybės modelis į kinų visuomenę pradėjo brautis tik po 1978 m. ekonominių reformų ir, kaip žinia, iki šiol priimamas „su išlygomis“.
Konfucionistinis intelektinės nuosavybės supratimas bent dalinai atgimsta vakarų kultūroje – atviro kodo, Creative Commons judėjimų, taip pat episteminės intelektinės nuosavybės mokyklos nuostatose – suvokiant, kad bet koks naujos intelektinės nuosavybės kūrimas yra sąlygotas esamo (istorinio) kultūrinio-technologinio paveldo, kurį galime naudoti laisvai tik dėl to, kad visuomenė suprato jo pasisavinimo grėsmes ir jas apribojo. Tuo pačiu reikia kritiškai pripažinti, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius intelektinės nuosavybės teisės vakarų kultūroje mutavo į nuolat besiplečiantį, išimtinai komercinių interesų valdomą ir socialiai sunkiai pateisinamą institutą, kuris faktiškai leidžia su kūryba menkai susijusiems asmenims (tarpininkams) besąlygiškai pasisavinti žinias ir kultūrą labai ilgam ar net apskritai neterminuotam laikotarpiui.
Būdamas Kinijoje jau šeštą savaitę, manau, kad kinų ekonominis, o pastaruoju metu ir technologinis, proveržis yra labiau sąlygotas būtent Konfucionistinių nuostatų, o ne „išimtinių“ privačios nuosavybės teisių į intelektinį darbą. Nekvestionuojant intelektinės nuosavybės, kaip privačios nuosavybės, teisių svarbos, visuomenės pareiga yra užtikrinti kultūros ir technologijų perdavimą (galimybę naudotis) ateities kartoms ir riboti jų savanaudišką savinimąsi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *