Aukštojo mokslo reforma – iš viršaus ar iš apačios?

Lietuvoje verda diskusijos dėl aukštojo mokslo „reformos“ pasiūlymų, kuriuos 2017 05 02 pristatė Ministro Pirmininko sudaryta darbo grupė. Reforma pasiūlymus vadinti būtų nerimta, nes tai net nebuvo darbo grupės darbas ir įgaliojimai. Darbo grupės užduotis buvo „pateikti Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo“, o ne pasiūlymus dėl mokslo ir studijų kokybės gerinimo Lietuvoje.

Darbo grupė, atrodo pati susipainiojo užduotyje, todėl jos pasiūlymai ir identifikuoti tikslai prasilenkia. Remiamasi mantra, kad sumažinus institucijų visa kita pagerės savaime, tačiau kaip ir kodėl diskutuoti nesivarginama. Net jeigu tikslams galima pritarti, pasirinktos priemonės neatlaiko jokios kritikos.

Aukštasis mokslas apima dvi susijusias, tačiau ir atskiras sritis – studijas ir mokslą. Šios „reformos“ ir daugumos buvusių „reformų“ problema yra fokusas į formą – institucijas (universitetus, studijų programas), nekreipiant dėmesio į turinį (žmones). Be to, naujausioje „reformoje“ ypač fokusuojamasi į studijas ir valstybės finansus skiriamus universitetams, o mokslas minimas tik tarp kitko. Preziumuojama, kad sprendžiant vieną, išsispręs ir kita, tačiau tai yra primityvus požiūris. Toks reformavimas, be to dar vykdomas „iš viršaus“, yra pasmerktas – perpylus sugedusį vyną į naują butelį vynas nuo to nepagerėja, lygiai kaip ir į surūgusį pripylus gero rezultatas vis vien bus surūgęs.

Bendrai, didžiausia mokslo ir studijų sistemos problema Lietuvoje yra užsidarymas dramblio kaulo bokšte. Mokslas ir studijos Lietuvoje tapo savitiksliais, atitrūkusiais nuo ūkio ir tarptautinio mokslo. Dauguma mokslininkų verda savose sultyse ir daro mokslą „į lentyną“ (menkavertes lokalias publikacijas), studijos vyksta dėl diplomų, ir atitinkamai dėl krepšelių ir dėl studijų įmokų, bet ne dėl žinių ir dėl jų perdavimo.

Būkim atviri – Lietuvos mokslą „tempia“ keli šimtai tarptautinio lygio mokslininkų. Vienose institucijose jų daugiau, kitose mažiau. Su konkrečiomis institucijomis jie susisaistę dėl įvairių priežasčių – vieni dėl mokslo infrastruktūros (ypač gyvybės, gamtos, fiziniuose moksluose), kiti dėl didesnės akademinės laisvės (ypač socialiniuose ir humanitariniuose moksluose), treti pririšti projektinėmis sutartimis ir pan. Visose be išimties institucijose yra ir Lietuvos mokslo balasto, kuris, deja, gal net viršija 90%. Nenustebčiau, jei kai kuriuose senosiose/didžiosiose institucijose balasto net daugiau, nei mažosiose.

Manau, svarbiausia reformos užduotis yra sudaryti geriausias sąlygas dirbti pažangiausiems žmonėms (mokslo elitui). Vien mechaniniu institucijų jungimu to nepasieksime, o efektas gali būti priešingas – didžiųjų institucijų balastas pajutęs egzistencinius pavojus tiesiog eliminuos konkurentus (tarp jų ir tarptautinio lygio mokslininkus) mažesnėse institucijose. Ar tikrai tarptautiniams mokslininkams aktualu būti didesnėje institucijoje su kita darbo kultūra ir svetima administracija ir ar tokiu būdų bus pasiekta didesnė kokybė? Atsakymai bent kol kas yra neįtikinantys. Manau, kad mokslo elitui žymiai labiau aktualus didesnis įvertinimas (pvz. didesnis atlygis už vykdomus reikšmingus mokslo tyrimus), didesnis nepriklausomumas nuo institucijų, biurokratijos ir balastinio mokslo. Esu anksčiau rašęs, kad institucijos turi konkuruoti dėl talento, o ne talentas pataikauti institucijoms. Dėl to, valstybės finansavimas turi būti skiriamas mokslininkams,- tik taip priversime institucijas sudaryti palankiausias sąlygas geriausiems mokslininkams dirbti. Be to, baikime žeminti mokslininkus – aktualios darbo užmokesčio kepurės net ir tarptautiniuose projektuose yra daugiau nei gėdingos, pvz. 2017 m. oficialiai nustatyta mokslų daktaro atlyginimo viršutinė riba (net ir neatskaičius mokesčių) yra mažesnė už minimalų atlyginimą Vakarų Europos šaly“se.

„Reformos“ akcentuojamas konsolidavimas pats savaime nėra jokia vertybė. Dauguma geriausių pasaulio universitetų yra labai maži (matuojant studentų, darbuotojų ir studijų programų skaičiumi) ir kas dažniausiai pamirštama,– beveik visi yra nevalstybiniai (tarp jų visi geriausi JAV universitetai), arba kvazi-nevalstybiniai (kaip Oksfordo ir Kembridžo universitetai). Būtent mažumas ir nevalstybiškumas (nepriklausomumas nuo valstybinės politikos) yra didžiausi šių institucijų konkurenciniai pranašumai, o Lietuvoje tai yra didžiausi trūkumai! Jungtinės Karalystės universitetų smuktelėjimas 2017 m. tarptautiniuose reitinguose būtent siejamas su nevykusia valstybine politika. MOSTA ataskaitose yra bandymų ieškoti argumentų konsolidavimui (pvz. Danijos atvejo analizė), bet jie yra labai riboti (pvz. kažkodėl neanalizuojami tyrėjų atlyginimų, skaičiaus ir pedagoginio krūvio aspektai) ir net ne ypatingai pozityvūs (iš įvardintų trijų Danijos universitetų poros tarptautiniai reitingai pakilo, vieno tiek pat nukrito).

Paradoksalu, tačiau mokslo elito nuomonės apie reformos kryptis net neklausiama. Už juos sprendžia keli ekspertai, atitrūkę nuo aktualaus mokslo ir akademinio gyvenimo, neretai turintys interesų konfliktą ar bent jau aiškų prielankumą kai kurioms mokslo ir studijų įstaigoms Lietuvoje. Kas tas mokslo elitas? Pastarojo laikotarpio Lietuvos mokslo tarybos mokslo projektinio finansavimo dokumentuose kriterijai pakankamai neblogai išgryninti. Tai yra daugiausia aktualių (t.y. per paskutinius 10 metų) tarptautinio lygio publikacijų turintys mokslininkai (t.y. leidiniuose įtrauktuose į pagrindines tarptautines duomenų bazes ir turinčiuose citavimo indeksą). Žinant Lietuvos realijas gal dar pridėčiau vieną papildomą, bet labai svarbų kriterijų – publikacijos savo namų institucijos leidiniuose neturi būti skaičiuojamos, nors tokie leidiniai formaliai ir atitinka minėtas sąlygas. „Naminiai leidiniai“, mokesčių mokėtojams kasmet kainuojantys dešimtis tūkstančių eurų, yra atskira Lietuvos mokslo gėda ir, beje, būdingiausia Lietuvos didžiausiesiems universitetams.

Jokia reforma nesuveiks be bendradarbiavimo su mokslo elitu, todėl jų nuomonės turi būti atsiklausta ir į ją įsiklausyta. O kaipgi su dramblio kaulo bokštu ir orientacija į ūkio poreikius? Realybė tokia, kad būtent aktyvūs ir tarptautiškiausi mokslininkai Lietuvoje yra labiausiai suinteresuoti konkurencinga į realų gyvenimą aukštojo mokslo sistema, jie taip pat yra versliausi. Deja, į jų nuomonės net nebandoma klausti, į pavienius pasiūlymus neįsiklausoma, arba jie numarinami realioje mokslo politikoje.

Geras istorinis pavyzdys – 2003 m. Lietuvos ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos bei Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga (žiūrėti čia) – dokumentai, kuriuos, sakyčiau, net neproporcingai įtakojo tuometinis mokslo elitas. Dar 2003 m. buvo suvokta, kad reikia „Valstybinę mokslo tiriamųjų institucijų sistemą labiau orientuoti taikomųjų tyrimų linkme“ ir siekta, kad „tyrimo rezultatų – naujų praktiškai naudingų žinių – ištekliais galėtų naudotis visos (net ir mažosios) Lietuvos verslo įmonės.“ Retorinis klausimas, kodėl tai nepadaryta per beveik 15 metų? Pacituosiu pačią MOSTĄ – „Lietuvos MTEPI sistemos rodikliai nuo 2008 m. gerėjo panašiu tempu kaip ir visų ES valstybių. Reikšmingo proveržio, skirtingai nei Estijai, pasiekti nepavyko.“ Neretorinis atsakymas – būtent dėl „mokslo balasto“ galios sprendimų priėmime, dėl viešosios politikos ir administravimo atotrūkio nuo mokslo poreikių („slėnių“ reikėjo ne mokslininkams)!

Eilinį kartą lipam ant to pačio grėblio ir bandom gražius tikslus nuleisti iš aukščiau, neatsiklausiant tų nuo kurių labiausiai priklauso sėkmė. Pats laikas bandyti gelbėtis iš apačios.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *