Ar legalu naudoti internete paskelbtą turinį?

Dažnai suradę įdomų turinį internete išsaugome jį ir naudojami savo reikmėms (pvz., pristatymams, tinklaraščiams ir pan.) net nesusimastydami apie autorių teises ar šio turinio autoriaus nuomonę apie mūsų veiksmus.

Ar viešo interneto turinio naudojimas be autoriaus žinios ir sutikimo, leistinas ar ne – dažnas, bet nevienareikšmis klausimas. Dėl įvairių priežasčių prie turinio internete (paveikslėlio ar pan.) retai nurodoma, kokios autorinės teisės jam taikomos. Ne visada padeda net ir Creative Commons licencijos elektroniniam turiniui, nes jos nėra universalios – gali remtis užsienio valstybės (pvz. JAV) įstatymais, todėl nėra aišku kaip situaciją traktuoti Lietuvoje.

Jeigu turinį savo veikloje naudoja įmonė, tuomet bet koks turinio naudojimas įmonės tikslams yra komercinis naudojimas ir jam reikia autoriaus teisių turėtojo sutikimo. Jeigu turinį naudoja fizinis asmuo – reikia individualiai vertinti naudojimo tikslus – ar jie yra asmeniniai, ar komerciniai. Pirmu atveju, pvz., studentų skaidrėse, rengiant studijų pristatymą, tokiu turiniu gali būti naudojamasi laisvai (su sąlyga, kad nurodoma originali autorystė ir šaltinis), o antruoju atveju – pvz., profesionaliam dizaineriui – reikalingas autoriaus sutikimas. Tas pat galioja ir nuorodoms į elektroninį turinį. Faktiškai elektroninės nuorodos autorių teisių prasme yra tolygios pačiam turiniui.

Papildomai reikėtų vertinti ar turinys yra savarankiškas kūrinys (pvz., karikatūra), ar kito kūrinio dalis (pvz., iliustracija). Pirmuoju atveju licencija (autoriaus sutikimas) yra reikalingas, antruoju atveju gali būti pasinaudojama nekomercinio citavimo išimtimi.

Toks autorių teisių į interneto turinį teisinis režimas išplaukia iš bendrųjų autorių teisių normų, tačiau turint omenyje šiandieninio interneto dinamiką, atrodo gana konservatyviai.

2014 m. vasario 13 d. ES Teisingumo teismo (ESTT) sprendimas Svensson byloje (C‑466/12 ) įneša papildomų argumentų ir naujovių aiškinantis autorių teises į viešą interneto turinį. Šioje byloje ieškovai (žurnalistai) pareiškė pretenzijas dėl nuorodų į jų autorinį turinį, paskelbtą laikraščio svetainėje, talpinimo kituose interneto resursuose. Svarbu, kad pats turinys buvo viešai ir laisvai prieinamas bet kuriam interneto vartotojui. ESTT šioje byloje sprendė teisinę dilemą – ar nuorodų į viešą turinį tolimesnis viešas skelbimas yra tolygus pačio turinio viešam skelbimui.

Tradicinėje autorių teisių doktrinoje – turinio viešo paskelbimo teisė išimtinai priklauso jo autoriui (teisių turėtojui). Nuorodos internete vienareikšmiai padidina turinio prieinamumą, taip pat tinklapio, kuriame patalpinta nuoroda, vartotojams suteikia prieigą prie turinio, todėl, kaip minėta, tradiciškai tapatinamos su turinio viešu paskelbimu.

Vis dėlto, ESTT nuomone, tam, kad ginti viešai jau paskelbtos informacijos autorių teises, paskesnis viešas paskelbimas tapačiu techniniu būdu turėtų būti kokybiškai ir kiekybiškai kitoks – nukreiptas į naujus asmenis („new public“) nei pirmasis viešas paskelbimas. Konkrečioje byloje – kadangi nuorodų skelbimas nepadaro turinio prieinamo naujiems asmenims, atitinkamai nepažeidžiama ir autorių teisė į turinio viešą paskelbimą.

Visgi, teismas užkerta kelią beatodairiškam elektroninio turinio viešinimui ir naudojimui internete – „naujų asmenų“ apribojimas galioja tik tuomet, jei interneto vartotojui besinaudojančiam elektroniniu turiniu bus aišku, kad skelbiamas turinys yra iš kito interneto resurso (t.y., pirminio paskelbimo resurso). Kitais žodžiais tariant turinys pakartotiniu skelbimu neturi būti pateikiamas kaip originalus ir neturi sudaryti tokio įspūdžio.

Be to, jeigu originalus turinys nėra viešas, pvz., pateikiamas tik interneto resurso registruotiems vartotojams, turinio pateikimas (įskaitant gilumines nuorodas) apeinant registraciją gali pažeisti viešo paskelbimo teises. Pažeidimas galimas ir tuo atveju jeigu turinys tik laikinai prieinamas originaliame interneto resurse (pvz., laisvai prieigai paskelbtas tam tikrą laikotarpį, o vėliau tampa prieinamas tik registruotiems vartotojams).

Šis ESTT sprendimas nesuteikia teisės naudoti interneto turinį laisvai, tačiau visgi liberalizuoja tradicinę doktriną. Apibendrinant ESTT išaiškinimus, džiugu, kad teismas suvokia elektroninės erdvės ir elektroninio turinio lakumą, tačiau tuo pat metu akivaizdu, kad ne teismai turėtų keisti realybės nebeatitinkančias tradicines autorių teisių normas. „Naujų asmenų“ doktrina yra įdomi teisinė inovacija ir tam tikras paraginimas nacionaliniams teismams nebijoti kūrybinio aiškinimo, bandant senstelėjusias teises normas taikyti elektroninėje erdvėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *