Intelektinė nuosavybė ir moralė

Berimstant aistroms dėl Romeo Castelluccio spektaklio “Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją”, atkreipsiu dėmesį į teisėje mažai nagrinėjamą intelektinės nuosavybės teisių ir moralės normų santykį. Beje, italai ne pirmą kartą provokuoja diskusijas kūrybos moralumo ar net legitimumo tema – 1975 m. sukurtas Pier Paolo Pasolini “Salò” iki šiol yra uždraustas ne vienoje šalyje, o kai kuriems šio kūrinio entuziastams teko susidurti su griežčiausiomis teisinėmis sankcijomis.

Vienas iš pamatinių intelektinės nuosavybės teisės principų yra subjektyvių kriterijų netaikymas vertinant kūrinio originalumą, ar atitinkamai – išradimo naujumą bei išradimo lygį (neakivaizdumą). Originalumas ir naujumas/neakivaizdumas intelektinės nuosavybės teisėje yra (ar bent turi būti) grynai objektyvios kategorijos.

Nežinau ar Romeo Castelluccio darbai išlaikys laiko išbandymą, ar bus pamiršti po keleto metų, tačiau praeityje gausu pavyzdžių genijų, kurių kūryba nesulaukė visuomenės įvertinimo jų gyvenimo laikotarpiu ir kėlė panašias aistras. Tinkamas pavyzdys iš tos pačios Italijos – Amedeo Modigliani, kurio vienintelė paroda Paryžiuje 1917 m. buvo kitą dieną uždaryta policijos, o pats kūrėjas mirė skurde 1920 m., nors šiuo metu jo paveikslai ir skulptūros gerina brangiausių aukcionų pardavimų rekordus.

Tai yra pirma priežastis dėl ko intelektinės nuosavybės teisės atsiriboja nuo subjektyvaus objekto vertinimo – tik laikas, o ne amžininkai vertina objektyviai. Kita svarbi priežastis yra intelektinės nuosavybės sistemos atvirumas ir tradicinės kūrybos iracionalumas. Subjektyvūs kriterijai nustatant kūrybos rezultatų apsaugą intelektinės nuosavybės teisėmis iš esmės apribotų bent jau komercinės kūrybos paskatas.

Yra buvę mėginimų kūrybai (ypač techninei) taikyti subjektyvius reikalavimus – 1980-aisiais Vokietijos teismai laikėsi nuostatų, kad autorių teisės gali būti taikomos tik toms kompiuterių programoms, kurių kūrėjai pademonstravo didesnius, nei vidutinio programuotojo gabumus. Laimei tokių reikalavimų netrukus atsisakyta.

Prie subjektyvių kūrybos teisinio vertinimo kriterijų reikia priskirti ir moralinius intelektinės nuosavybės teisių kriterijus. Mažai žinoma Lietuvos aukščiausiojo teismo 2001 09 27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-7-571 R.D., V.I., G.J. v. UAB “Naujasis aitvaras” iš esmės nustato moralinius autorių teisių teisinės apsaugos apribojimus. Teismas išaiškino, kad “fotografijos […] vertintinos kaip žeminančios vaizduojamųjų jose asmenų garbę, orumą ar dalykinę reputaciją, kas nėra toleruotina nei pagrindinių visuomenės informavimo principų, reikalaujančių pagarbos žmogui, nei galiojančių įstatymų, nei visuomenės nuomonės požiūriu. Teismas, aiškindamas bet kurį įstatymą ir jį taikydamas privalo vadovautis taip pat ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, nes tik taip teismas gali įgyvendinti savo konstitucinę pareigą užtikrinti teisingumą kiekvienoje byloje (Konstitucijos 109 str.). Teismo pareiga yra taip pat ginti viešą interesą. Todėl nors šioje byloje nėra sprendžiamas fotografijose pavaizduotų asmenų garbės, orumo ar dalykinės reputacijos gynimo klausimai, visiškai atsiriboti nuo panaudotų fotografijų turinio, kai jų autoriai patys reiškia reikalavimus dėl moralinės ir materialinės žalos atlyginimo, negalima, nes šių nuotraukų autorių teisių gynimas reikštų veiklos, prieštaraujančios įstatymams ir geros moralės principams, toleravimą ir gynimą.”

Remdamasis “geros moralės” motyvais teismas atsisakė ginti autorių teises į fotografijas, esant iš esmės akivaizdžiam pažeidimui. Paminėtina, kad konkrečios fotografijos dėl kurių neteisėto panaudojimo vyko ginčas, ypač Romeo Castelluccio spektaklio kontekste, pasirodytų ne daugiau nei linksmai pašaipios, bet tikrai ne amoralios.

Tokie teisinės sistemos bandymai reguliuoti kūrybos turinį Lietuvoje nėra unikalūs. Moraliniai intelektinės nuosavybės teisių apribojimai nesvetimi daugumai kontinentinės Europos teisės sistemų, jie retesni, tačiau pasitaiko ir bendrosios teisės sistemos valstybėse. Visgi, moralinių kriterijų taikymas intelektinės nuosavybės teisių apsaugai “iš pirmo žvilgsnio” priimtinas, ilgainiui yra tik neigiamas reiškinys.

Nepraėjus nei šimtui metų nuo 1917 m. Amedeo Modigliani uždarytos parodos net sunku suprasti, kuo teisėsauga galėjo motyvuoti savo veiksmus. Šiandien Amedeo Modigliani yra klasikas.

Amedeo Modigliani, “La Belle Romaine”, 1917:

Amedeo Modigliani, "La Belle Romaine", 1917

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *