Linkomanijos blokavimas: ar tikrai reikia džiaugtis cenzūra?

Įsigaliojus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui dėl Linkomanijos blokavimo, Lietuvos interneto tiekėjai suskubo blokuoti svetainę, o LATGA kartu su kolega advokatu A.Iškausku „sveikina teismų sprendimą ir šią pergalę vadina istorine“.

Sveikinimai ir istorinė pergalė ir tiesiogiai, ir netiesiogiai primena kai kuriuos piliečius, kurie sveikino Lietuvos okupaciją 1939-40 m., taip pat vadino ją istorine. Blokavimas yra cenzūra su lūpdažiu, o sveikinti cenzūrą yra tas pat, kas rimtu veidu teigti jog autoritarizmas ar totalitarizmas gali būti ir geras. Taip, žmonės (iš)gyvena ir Šiaurės Korėjoje, bet ar dėl to ten turėtume ieškoti įkvėpimo?

Ačiū interneto (TCP/IP protokolo) tėvui Bobui Kahnui, kuriam laisvė buvo didesnė vertybė už kontrolę ir cenzūros galimybę, todėl jo dėka interneto resursų, taip pat ir Linkomanijos visiškai blokuoti neįmanoma. Net ir tose šalyse, kurios interneto blokavimui skiria milžiniškus resursus, visiškas blokavimas yra nepasiekiamas tikslas.

Sprendimas blokuoti Linkomaniją iš pirmo žvilgsnio atrodo motyvuotas – svetainėje platinamos daugiausia neteisėto autorinio turinio nuorodos, interneto svetaines blokuoja kai kuriuos užsienio šalys, be to, juk ginami autorių interesai. Velnias visuomet slypi detalėse, todėl šiuos argumentus reikėtų panagrinėti atidžiau.

Pradėsiu nuo galo. Ieškovas Linkomanijos byloje yra ne autoriai, o nomenklatūrinė LATGA – autorinis kolūkis į kurį autoriai suvaryti per prievartą. LATGA kaip ir visos kitos kolektyvinio administravimo asociacijos iš autorių prievartinai nusavino teisę savarankiškai apsispręsti dėl savo kūrinių teisinio režimo. Be to, LATGA kaip ir visos kitos kolektyvinio administravimo asociacijos veikia absoliučiai neskaidriai – „black box“ principu. Manipuliuojant privatumu autorių pinigai paskirstomi kam reikia, pateikiant tik abstrakčiausias ataskaitas. Keli suklaidinti autoriai, kurie kartas nuo karto „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ viešai pasisako ar net paverkia LATGA vardu, nėra visi autoriai. Aš pats esu autorius ir man absoliučiai nepriimtinos spekuliacijos bendru autorių vardu.

Šiaurės Korėjoje internetas yra labai ribota nomenklatūrinė privilegija, o užklydus į neteisingą interneto resursą greičiausiai laukia ne pranešimas apie nepasiekiamą svetainę, tačiau šalta vienutė ar dar liūdnesnė baigtis. Ar norime tokios perspektyvos ir Lietuvoje? Interneto cenzūra yra tiesus kelias į autoritarizmą – ar ne taip seniai ištrūkę iš tironijos norime eiti atgal?

Taip, kai kurios vakarų valstybės taiko interneto svetainių blokavimą, tačiau savaime tai nėra gėris. Daugelis demokratinių valstybių turi apsčiai juodų dėmių ir gėdingų klaidų savo istorijoje. Be to, jos neturi tironijos patirties tokios kaip mes.

Minint „geruosius“ pavyzdžius reikėtų paminėti ir daugybę neigiamų bei labai abejotinų blokavimo pavyzdžių, kurie prasilenkia su fundamentinėmis teisėmis ir laisvėmis. Pvz. 2011 Prancūzijoje tokiu būdu užblokuota svetainė skelbianti informaciją apie policijos brutalumą ir piktnaudžiavimus (Copwatch Nord Paris I-D-F), 2014 m. Australija „netyčia“ blokavo 250 tūkstančių nieko dėtų interneto svetainių, 2016 m. Jungtinėje Karalystėje kuri Linkomanijos kontekste buvo ypač linksniuojama kaip „gerosios praktikos pavyzdysper klaidą užblokuota vaizdo turinio svetainė Imgur. Visose šiose šalyse net ir blokavimo proponentai pripažįsta, kad blokavimas dažnai yra perteklinis ir apima daug pozityvaus interneto turinio. Ne vienas tyrimas rodo, kad „blogų“ svetainių blokavimas realiai neveikia, tačiau turi daugybę šalutinių efektų – blokuojama ir daug teisėto turinio, kuriam kartais net nėra alternatyvių medijų.

Galiausiai argumentas, kad svetainėje platinamos daugiausia neteisėto autorinio turinio nuorodos (Linkomanijos atveju) arba daugiausia neteisėtas turinys yra savo esme ydingas.

Pirma, net ir Linkomanijoje yra kažkiek teisėto turinio, pvz. grupė „Arbata“ savo paskutinį albumą teisėtai ir tikslingai platino Linkomanijoje.

Antra, Linkomanija lietuviško interneto kontekste yra marginali svetainė, kurią naudoja toli gražu ne dauguma Lietuvos gyventojų, o nedidelė mažuma piratų ir jiems prijaučiančių. Ar dėl kelių blogiečių turime cenzūruoti internetą visiems? Ciniška, kad mažumos argumentas tinka blokavimo entuziastams kai kalbama apie mažumą teisėto turinio Linkomanijoje ir pan. svetainėse, tačiau jis tuojau pat ignoruojamas kai kalbama apie realius šių svetainių lankytojus.

A.Iškauskas siūlo būtent tai ir manipuliuoja lygindamas piratavimą su narkotikų platinimu – „Kalbėdamas apie piratinių svetainių blokavimą mėgstu taikyti tokią analogiją: žinome, kad visų narkotikų prekeivių policija neišgaudys, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad su narkotikų prekyba kovoti nereikia“. Pagal tokią p. Iškausko logiką turėtume drausti automobilius, nes jais tikrai gabenama kontrabanda. Arba pateisinkime sovietines represijas, nes juk tarp represuotų buvo vienas kitas nusikaltėlis!

Nuo tokių „mėgstamų analogijų“ šiurpsta oda. Ir, beje, net ir kalbant apie kovą su narkotikais Portugalija ar JAV valstijos dekriminalizavusios narkotines medžiagas pasiekė kur kas geresnių rezultatų, nei tos valstybės kurios kliaunasi „gaudymu“ ir baudimu.

Trečia, tariamai masinis neteisėtas parsisiuntimas internete buvo atvirai naudojamas kaip pagrindinis argumentas buldozeriu stumiant visuotinus laikmenų ir įrangos mokesčius Lietuvoje. Taigi, bent moraline prasme mes visi jau esame sumokėję už kūrinių kopijų naudojimą asmeniniais tikslais. Suformuluosiu retoriškai – ar užblokavus Linkomaniją atgausime sumokėtus mokesčius ar bent jau neturėsime jų mokėti ateityje?

Ketvirta, cenzūros saugikliai, tokie kaip biurokratinė ar teisminė priežiūra daugeliu atveju yra formalus popierizmas, o ne realūs saugikliai. Nuo 2019 04 01 įsigaliosiantis LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 78 str. numato „supaprastintą“ cenzūros sprendimų priėmimą, kurį teismas (beje, Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris prie geriausių norų turi labai ribotą patirtį autorių teisių ar saviraiškos laisvės srityse) turės sankcionuoti per 3 kalendorines dienas! Neatsiliksim nuo „trojkų“ tempų – juk taip ir turėtų būti sprendžiami fundamentiniai pagrindinių teisių ir laisvių klausimai demokratinėje valstybėje!

Blokavimas ir bet kokia kita cenzūra yra Pandoros skrynia, kurią atidarius kyla pagundos blokuoti bet kokį kam nors nepatinkantį turinį. Ir, deja, tai nėra teorinės pagundos – saviraiškos ir informacijos laisvė kasdien varžoma vis labiau. Tai ne tik mano nuomonė – garbinga tarptautinė organizacija Freedom House kasmet fiksuoja vis mažėjančią interneto laisvę net ir vakarų šalyse, o 2018 m. jau perspėja apie gresiantį skaitmeninį autoritarizmą. Tą patį adresuodamas Jungtinei Karalystei pabrėžia JT žmogaus teisių pasiuntinys.

Matant tokius pavyzdžius, kaip minėtas LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 78 str. arba šiuo metu ES svarstoma autorių teisių reforma (ES direktyvos projektas, plačiau čia), kurios 13 str. jau tiesmukai siūlo įteisinti išankstinį interneto filtravimą vardan autorių teisių apsaugos – abejonių dar mažiau.

Samprotavimai, kad reikia visų mūsų teises truputį riboti vardan tariamo didesnio ar bendro gėrio yra nepaprastai pavojingi. Būtent tokiais argumentais į valdžią atėjo nacizmas. Ir Lietuvos istorijoje turime pakankamai pavyzdžių kai „truputis“ labai greitai virto visaapimančia tironija. Lietuvos okupacija 1939 m. prasidėjo nuo savitarpio pagalbos sutarties su Sovietų Sąjunga. Kai kuriems tuomet tai atrodė „mažesnis blogis“ priimtinas vardan aukštesnių tikslų.

Ar tikrai norime džiaugtis grįžtančiais autoritariniais metodais?

Comments 6

  • Labai taikliai ir argumentuotai. Džiaugiuosi perskaitęs tokią sveiką ir puikiai surašytą nuomonę. Palaikau autorių visais 100% ir tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau visuomenė apsispręs dėl savo pozicijos ir jeigu pasirinks žodžio laisvę, surąs savyje jėgų ir drąsos nutraukti turinio ir interneto cenzūrą.

  • Gražu! Smagu jog yra dar žmonių turinčių logikos ir ilgalaikes perpektyvos vizija! Ačiū Mindaugai!

    P.S. čia tiem autoriam kurie linkę skųstis pasimokyt:
    https://www.theguardian.com/books/2012/feb/01/paulo-coelho-readers-pirate-books

  • Puikus komentaras, ačiū už sveiką požiūrį!

  • Toks, sakyčiau, manipuliacinis straipsnelis, kylantis iš faktų suabsoliutinimo. Pats autorius rašo, kad piratų yra vienetai, kad ta „Linkomanija“ vos ne marginalinis portalėlis. Ir tuo pačiu kalba apie absoliučios cenzūros ir autoritarizmo grėsmes apksritai tai pagrįsdamas tokiais vienkartiniais pavyzdžiais kaip mažai kam žinomas „Arbatos“ (na ne „Queen“ ir net ne „Kino“ juk) albumas ar vienas kitas netyčinis ir trumpalaikis kokios nors interneto prieigos blokavimas kažkur anam pasaulio krašte. Priežiūros mechanizmo įvedimas artina mus prie autoritarzimo (ir net nacizmo? – tai irgi paminėta bloge)? – Tuomet bet koks teisinis reguliavimas yra arčiau autoritarizmo, nei anarchijos (tik kas geriau?).
    Asmeniškai man „Linkomanijos“ byla ne tiek su perdėta cenzūra asocijuojasi, kiek su nauja populizmo banga (juk buvo aišku, kad komentuos kas tik netingi). Ne išimtis ir čia.
    p.s. Kolega paminėjo kanapes ir jų legalizavimą. O kodėl kolega nepamini Netflix ir Spotify tuomet? Visiškai legaliai ir visiems prieinamai pasiekiamas turinys tose pačiose JAV praktiškai išnaikino piratavimą. Netgi be jokio piratavimo legalizavimo. Taip ir čia- ar mes matome vienintelį variantą – gazdinti nauju Hitleriu, jei tik ribosime piratavimą?

    • Blokavimas pagrįstas dar labiau vienkartiniais pavyzdžiais (paskaitykite teismo nutartį) ir, beje, “Arbata” nėra vieninteliai, kurie savo turinį teisėtai platino Linkomanijoje. Teisinis reguliavimas ir cenzūra yra visiškai skirtingi dalykai. Reguliavimas yra kompromisas, o cenzūra – vienos interesų grupės interesų primetimas visiems kitiems, net ir nieko dėtiems. Dėl kanapių ir stipriau, pavyzdį paminėjau ne aš (perskaitykite įrašą dar kartą), bet šia tema pasidomėkite Portugalijos patirtimi, nustebsite. Netflix yra puikus pavyzdys, apie kurį esu ir rašęs ir daug kartų kalbėjęs. Ir Portugalijos patirtis, ir Netflix yra pavyzdžiai, kai ne draudimais ar ribojimais pagrįstas požiūris daugiau pasiekia nei draudimai. Turinio pavertimas paslaugomis ir kitokios turinio inovacijos yra žymiai geresni būdai kovoti su piratavimu (tiksliau uždirbti iš turinio nekonfrontuojant su vartotoju, ir juo labiau nesigviešiant mokesčių mokėtojų pinigų).

    • Tomai,

      Spotify gal ir pakeitė muzikos piratavimą, bet kino industrija vis dar gyvena akmens amžiuje ir Netfilx Lietuvoje nėra tas pats kas Netflix USA. Vien tai, kad ši industrija privertė Netflix gaudyti vartotojus mokančius už turinį, bet naudojančius VPN, kad matytų turinį tokį, koks prieinamas USA, mums rodo kad Kinas dar nėra globalus ir ne visi mes esame lygūs. Visa esmė slypi tame, kad kino industrija taiko geografinį segmentavimą, kas šiais globalizmo laikais yra visiškas absurdas. Tarkime aš, kaip Lietuvos pilietis norėčiau pažiūrėti naują Game of Thrones (“Sostų Karai”) seriją tuo pačiu metu kai žiūri Amerikiečiai ir nesvarbu, kad pas mane 5:00 ryto, aš užkietėjęs fanas ir noriu žiūrėti dabar – tačiau ta pati kino industrija man (kaip Lietuvos piliečiui gyvenančiam Lietuvoje) žiūrėti legaliai neleidžia, kuria visokius barjerus, tad šiandien nelegalus kinas (kitaip tariant torrent’ai ir Linkomanija, ar mano atveju – The Pirate Bay) yra vis dar vienintelis paprastas ir patogus būdas patenkinti tam tikrus poreikius. Tad deja, bet Netflix nėra sprendimas kino poreikiams patenkinti (bent jau šiandien – nežinau kaip bus rytoj).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.