Žodžio laisvė internete

Pastaruoju metu Lietuvoje kilo diskusijos dėl dviejų įvykių, tiesiogiai susijusių su žodžio ir išraiškos laisve internete. Pirmasis – Lietuvos himno perdirbinys paskelbtas Youtube svetainėje, antrasis – teisinės atsakomybės už Delfi komentarus klausimas (apie tai pats Delfi portalas bent jau Lietuvoje nutylėjo), spręstas Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) byloje Delfi AS v. Estija (64569/09, ECHR 2013)

Auksinis standartas aiškinant žodžio laisvę yra suformuluotas JAV Aukščiausiojo teismo 1989 m. byloje Texas v. Johnson. 5 prieš 4 balsų dauguma teismas išteisino pil. Johnson, kuris buvo kaltinamas JAV vėliavos išniekinimu. Teisėjas William J. Brennan, Jr. Kuris parengė daugumos sprendimą, argumentavo taip “jei yra pamatinis principas, pagrindžiantis [JAV Konstitucijos] Pirmąją pataisą, jis yra toks, kad vyriausybė negali uždrausti reikšti idėjas vien dėl to, kad visuomenei šios idėjos atrodo žeidžiančios ar nepriimtinos”. JAV Konstitucijos Pirmoji pataisa yra žodžio laisvės šaltinis JAV teisėje. Šis JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas labai plačiai apibrėžia žodžio ir išraiškos laisvę, tačiau JAV Konstitucinėje doktrinoje laikoma, jog šios laisvės ribojimai demokratinėje visuomenėje yra žalingesni, nei plati žodžio laisvė.

Lietuvoje žodžio laisvę įtvirtina Konstitucijos 25 str. Bendrąja prasme ši laisvė yra suvaržyta kitų žmonių teisių ir laisvių. Be to, yra gausu specialių suvaržymų, grindžiamų įvairiais motyvais nuo kultūrinių nuostatų iki viešo intereso. Lietuva yra viena iš valstybių, kurioje įžeidimas yra kriminalizuotas BK 155 str., kas atspindi faktą, jog balansas tarp plačios žodžio laisvės ir jos ribojimų Lietuvoje yra stumtelėtas į ribojimų pusę.

Europos žmogaus teisių šaltiniuose ir teismų jurisprudencijoje žodžio laisvės principas yra pripažįstamas vienu iš pamatinių principų. Visgi, žodžio laisvės turinys nėra griežtai suformuluotas, paliekant erdvę interpretacijoms, kurios gali būti įtakotos politinių, ideologinių ar tiesiog asmeninių nuostatų. Pats neaiškumas savaime yra žodžio laisvės ribojimas, o teismų praktikoje ribojimai pastaruoju metu dar labiau išplėsti, ypač internete.

Lietuvos himno perdirbinio teisėtumas pagal JAV žodžio laisvės doktriną būtų nekeltų nei mažiausių abejonių. O Lietuvoje matant institucijų veiksmus – pradeda kelti. Ar tokios išraiškos ribojimas tikrai reikalingas mūsų visuomenei? Ar ribojimas padės labiau gerbti mūsų paveldą ir tautiškumą? Ar labiau rodo kai kurių asmenų diskomfortą gyventi laisvoje visuomenėje? Gal mūsų institucijos nežino, kad kur kas drastiškiau pasielgusios rusės Pussy Riot sulaukė Europos Parlamento nominacijosA.Sacharovo išraiškos laisvės prizui? Neteisinu Lietuvos himno perdirbėjų ar juo labiau Pussy Riot, tačiau nemanau, kad turime jas bausti vien dėl to, kad man jų pasirinkta išraiškos forma atrodo žeidžianti ar nepriimtina.

EŽTT, kuris turėtų būti žodžio laisvės garantas Europoje, deja, taip pat nuvilia. EŽTT darosi sistemingai netolerantiškas žodžio laisvei internete. 2011 m. išspręstoje Pravoye Delo ir Shtekel v. Ukraina (Nr. 33014/05, ECHR 2011) byloje teismas parodė akivaizdų diskomfortą dėl „nevaldomo interneto“, o sprendime Delfi AS v. Estija byloje nedaug trūksta iki tiesioginio cenzūros įteisinimo.

Be to, EŽTT pozicija dėl interneto laisvės ryškiai kontrastuoja su ES Teisingumo teismo formuluojama doktrina (Scarlet Extended C-70/10 ir Netlog C-360/10 bylose). Ar EŽTT sprendimas atspindi kartų skirtumus, ar bendrą teisės ir teisininkų diskomfortą dėl bejėgiškumo globialiame tinkle?

Delfi sprendimas yra stebėtinai siaurai argumentuotas. Iš esmės teismas susikoncentravo į „būtinybės riboti žodžio laisvę demokratinėje visuomenėje“ kriterijaus aiškinimą ir nurodė tris motyvus:

1) Delfi nėra ginamas interneto tarpininkų atsakomybės išlygų, nes pats Delfi, apribodamas anoniminių vartotojų galimybes redaguoti ar ištrinti komentarus, prisiima komentarų kontrolę;

2) Delfi, veikdama kaip profesionali elektroninės žiniasklaidos priemonė, turėtų ir galėtų numatyti savo straipsnių komentarų pobūdį ir imtis aktyvių priemonių juos riboti;

3)Estijos teismų priteistas žalos atlyginimas (320 EUR) Delfi atžvilgiu nėra esminis žodžio laisvės apribojimas.

Pirmasis argumentas yra diskutuotinas, tačiau atskirai jis nėra pakankamas žodžio laisvės ribojimui.

Antrasis argumentas faktiškai nustato aktyvią, visiškai subjektyvią ir labai abejotinais kriterijai pagrįstą cenzūros pareigą. Cituojant patį teismą – Delfi „galėjo numanyti, kad [straipsnis] galimai sąlygos neigiamas reakcijas“ ir „atsižvelgiant į bendrą komentarų Delfi portale reputaciją, buvo didesnė nei vidutinė rizika, kad negatyvūs komentarai galimai peržengs priimtinos kritikos ribas“ (angl. „could have realised that it might cause negative reactions“;„considering the general reputation of comments on the Delfi news portal, there was a higher-than-average risk that the negative comments could go beyond the boundaries of acceptable criticism“). Kaip EŽTT pamatavo bendrą komentarų reputaciją ir vidutinę negatyvių komentarų riziką, deja, sprendime neatskleidžiama.

Trečiasis argumentas, apskritai, sudaro įspūdį, kad pamatinė žodžio laisvė gali būti matuojama pinigais, o gal perkama ir parduodama?

Beveik stebėtina, jog EŽTT išsakė nuomonę, kad komentarų anonimiškumas vis dėlto yra svarbus žodžio laisvei. Neabejotinai Delfi AS v. Estija nėra paskutinis taškas apibrėžiant žodžio laisvę internete, tačiau jis aiškiai prideda svorio jėgoms, kurioms žodžio laisvė internete gali būti nepatogi.

Comments 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *