Vietoje pagalbos autoriams ir atlikėjams, mosuojama laikmenų ir įrangos mokesčių vėzdu

Seime vėl aktyviai stumiamos įstatymo pataisos nustatančios itin platų laikmenų ir įrangos apmokestinimą. Priminsiu – laikmenų ir įrangos mokesčiai kompensuoja autoriams ir gretutinių teisių turėtojams nuostolius patirtus dėl to, kad mes – visi piliečiai – neva kopijuojame savo teisėtai įsigytą turinį. Šį katrą užsimota ypač plačiai, kiekvienas kompiuteris bus apmokestintas 20lt, išmanieji mobilūs telefonai vidutiniškai po 15lt, USB atmintinės ir atminties kortelės iki 10lt ir t.t. Atskirai bus apmokestinti ir kietieji diskai (nors jie be kompiuterių iš esmės nepanaudojami), ir daugiafunkciniai įrenginiai, ir net televizoriai, jeigu jie turi galimybę įrašyti TV programą tam, kad žiūrovas galėtų stebėti mėgstamą programą jam patogiu metu.

Esu jau anksčiau rašęs – laikmenų ir įrangos mokesčiai visų pirma tarnauja išbujojusiai tarpininkų sistemai. Liūto dalis Lietuvoje surenkamų pinigų į tikrųjų Lietuvos autorių ir atlikėjų kišenę net nepatenka, tačiau juk patogu prisidengiant vargstančiais autoriais reikalauti „solidarumo“ iš Lietuvos verslo ir žmonių, kurie „visi juk yra piratai“ – ir šeima, kuri nori įamžinti brangias akimirkas skaitmeniniu fotoaparatu, ir pensininkas, kuriam kompiuteris ar telefonas yra langas į pasaulį, ir juo labiau studentas, kuris laisvalaikiu kuria muziką ir saugo ją savo kompiuterio kietajame diske.

Godumą dangstant „Lietuvos verslo ir žmonių solidarumu su vargstančiais autoriais“ netiesa visai tinka į kompaniją. 2010 m. pabaigoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Padawan byloje konstatavo, kad esama laikmenų ir įrangos mokesčių sistema Europoje yra ydinga, laikmenų ir įrangos mokesčiai atsieti nuo realios žalos teisių turėtojams, o mokesčių našta iš esmės tenka tiems, kas visiškai nieko bendro neturi su asmeniniu atgaminimu – autentišku mokesčio tikslu. Europos Komisarė Neelie Kroes po ES teisingumo teismo Padawan sprendimo tiesmukai pripažino, kad „esama autorių teisių ir gretutinių teisių sistema pirmenybę teikia tarpininkams, o ne autoriams“ (http://europa.eu/rapid/pressReleasesAction.do?reference=SPEECH/10/619). Nepaisant to, Seime neatsisakoma planų apmokestinti visas laikmenas ir įrangą, teigiama, kad tai atitinka Padawan sprendimą ir nauji mokesčiai ekonominio poveikio verslui ir vartotojams neturės…

Man nuoširdžiai koktu narplioti tikruosius šių mokesčių motyvus, todėl paliksiu šią temą mokesčių „stūmėjų“ sąžinei. Vietoje to noriu atkreipti dėmesį į svarbias problemas dėl kurių autoriai ir atlikėjai išties vargsta, tačiau jos nesprendžiamos, nes matyt niekam neatneš pelno.

Ne vienas ir ne du autoriai yra pasijautę kvailio vietoje, staiga pamatę savo knygos naują leidimą ar vertimą į užsienio kalbą apie kurį jie nieko nežinojo. Išties iki šiol Lietuvoje nėra jokio kontrolės mechanizmo, kuris leistų patikrinti koks yra realus knygos tiražas, kiek leidimų yra išleista ir kaip jį sekasi platinti. Ne geresnėje padėtyje yra ir atlikėjai, kurie gali tik numanyti apie realius įrašų pardavimus. Vienas lauke ne karys, todėl net ir esant sutartinėms nuostatoms dėl tiražo audito autoriai ar atlikėjai realių galimybių tą padaryti neturi. Kolektyvinio administravimo asociacijoms ar Kultūros ministerijai, kuri atsakinga už autorių teisių ir gretutinių teisių politiką, tai mažai įdomu – „ne jų kompetencija“. Sprendimas – realus viešas kontrolės mechanizmas (pvz. įpareigojimas privalomai ir viešai teikti informaciją apie tiražus, leidimus ir honorarus Autorių teisių tarybai ar kitai struktūrai, kuri galėtų konsultuoti autorius) ir autorių/atlikėjų saviorganizacija, kuri atliktų realią priežiūrą. Padėtų ir tipinės sutartys, bei minimalaus honoraro taisyklės.

Kolektyvinio administravimo neskaidrumą parodė, kad ir šios vasaros įvykiai, kai autoriai neapsikentę kreipėsi į prokuratūrą. Primintina i istorija, kai Kultūros ministerijos sekretorius gavo iš LATGAA net 11000 lt autorinio atlyginimo, tuo pat metu pasirašinėdamas LATGAA palankius raštus. Skaidrumo ir efektyvumo didinimo pasiūlymų jau išsakyta seniai ir ne kartą. Kad nebūčiau apkaltintas tik kritika, priminsiu – pradėti verta nuo kolektyvinio administravimo asociacijų administracijos ir valdymo organų narių pajamų, kurias jie gauna iš jų valdomos asociacijos, viešumo. O iš vartotojų surinktų mokesčių lėšų konkretus paskirstymas turi būti akivaizdžiai viešas, kas neseniai įtvirtinta valdžios sektoriuje.

Apie viešų pinigų dalybas kultūros sferoje galima būtų rašyti ilgą atskirą straipsnį. Noriu pažymėti du aspektus – kažkaip pamirštama, kad mokesčių mokėtojų pinigai skiriami kultūrai yra bene ženkliausia parama (pinigine išraiška) ir visuomenės solidarizavimasis su autoriais ir atlikėjais. Vietoje neskaidrių ir neefektyvių mokesčių, atskirų sričių rėmimo, galima paprasčiausiai padidinti paramą individualiems autoriams ir atlikėjams, remti daugiau ir mažesnių kūrybinių veiklų, kas tikrai labiau pagerintų autorių ir atlikėjų padėtį. Deja, Lietuvoje šioje srityje taip pat šeimininkauja ne pačių autorių ir atlikėjų interesai.

Prie varganos autorių ir atlikėjų padėties neabejotinai prisideda ir savo teisių neišmanymas. Autorius ar atlikėjas net ir perskaitęs jo teises ginančius teisės aktus, randa daugiau klausimų nei atsakymų. Dar nesuprantamesnės yra tarpininkų sutartys, kuriose autoriai ar atlikėjai verčiami ir „dūšią parduoti“. Kodėl besivadinantys autorių teisių gynėjais iki šiol nesugeba parengti tipinių sutarčių autoriams ar atlikėjams, nustatyti minimalių autorinių honorarų standartų, kurie gintų būtent autorių/atlikėjų interesus ir būtų privalomas minimumas, taip kaip yra privalomos kolektyvinės darbo sutartys? Teisybės dėlei paminėtina, kad Kultūros ministerija neseniai parengė tipines sutartis atlikėjams, bet jos skirtos tik biudžetiniam sektoriui ir sprendžia valdiškų pinigų panaudojimo problemas.

Net ir išmanantis savo teises autorius ir atlikėjas realiai Lietuvoje turi mažai galimybių ginti savo teises, o iš kolektyvinio administravimo asociacijų vietoj pagalbos paprastai sulaukia siūlymo samdytis advokatą. Primintina, kad būtent kolektyvinio administravimo asociacijos savo laiku gavo ženklią mokesčių mokėtojų paramą teisių gynimo ir kolektyvinio administravimo stiprinimui. Patiems autoriams ir atlikėjams niekas jokios paramos neskyrė ir neskiria. Teisminiai procesai yra ilgi, brangūs, atimantys kūrybinę energiją. Sprendimų šiai situacijai yra, jeigu tik valdžiai jie rūpėtų. Autoriams ir atlikėjams tikrai pravestų finansinė paspirtis. Valstybė skiria pinigus patentavimo rėmimui, tuo tarpu autoriai ir atlikėjai jokios paramos negauna. Gera pradžia galėtų būti bent jau lėšų, skiriamų savo teisių gynybai ir teisinei pagalbai, neapmokestinimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *