Tarptautinių citavimo principų taikymo ypatybės Lietuvoje – taisyklės nesikeitė, keitėsi tik pažeidėjų pasiaiškinimai

Nevok, sako septintas Dievo įsakymas. Kūrybos ir mokslo srityse vagystė yra autorių teisių pažeidimas ir plagiatas. Akivaizdžiausia vagystė yra autorystės pasisavinimas – svetimos kūrybos pateikimas kaip savo. Tokia vagystė turi du aspektus – teisinį ir etinį.

Etiniu požiūriu tokie veiksmai įvardijami kaip plagijavimas, o jų rezultatas – plagiatas. Plagiatas yra būtent etinė, o ne teisinė sąvoka, todėl nei Lietuvoje, nei kitose šalyse griežto plagiato apibrėžimo nėra.

Plagiatas yra suprantamas kaip svetimo šaltinio turinio, idėjų ar žodžių pasisavinimas, nenurodant originalo. Plagiatas yra melo, sukčiavimo ir vagystės veiksmas. Plagiarus lotynų kalba reiškia pagrobėją, nes Antikos laikais plagiarai buvo piratai – turto ir žmonių grobikai. Šiuolaikiniai plagiatoriai grobia intelektinio darbo vaisius.

Vakarų civilizacijoje plagiatu yra laikomas ne tik pažodinis kopijavimas, tačiau taip pat ir idėjų, struktūros ar net savito žodžio savinimasis. Autorių teisių požiūriu vien idėjų savinimasis (pvz. perfrazuojant originalų šaltinį) pažeidimu gali būti nelaikomas, tačiau pažodinis kopijavimas nenurodant šaltinio vienareikšmiškai laikomas ir plagiatu, ir autorių teisių pažeidimu.

Be jokios abejonės plagijavimas ir autorių teisių ignoravimas liudija plagiatoriaus kultūrą. Jis gali būti grindžiamas įvairiausiais pasiteisinimais nuo konceptualaus teigimo, kad intelektinės nuosavybės teisės nesuderinamos su civilizacijos raida, iki techninių klaidų, istorinių normų, blogos aplinkos, laikmečio problemų, konteksto ir pan.

Taisyklės visuomet buvo, plagiatoriai ir autorių teisių pažeidėjai jas puikiai žino, tačiau prigauti paprastai randa pasiaiškinimų. Kaip žinia, Lietuva niekada neblizgėjo ir net šiuo metu neblizga autorių teisių pažeidimų statistikoje. Piratavimas Lietuvoje yra vienas iš didesnių ES, todėl ir plagiavimo priežasčių išties galima ieškoti mūsų etose, sovietinėje praeityje ir kt., tačiau tai – atskira tema.

Kiekvienas pažangesnis JAV studentas žino 1995 m. Gordon Harvey parengtą Harvardo studentų žinyną „Rašymas cituojant“ („Writing with Sources“). Žinynas dėl savo populiarumo jau du kart išleistas pakartotinai (2008 m. ir 2017 m.). Jame nuo 1995 m. suformuluoti 3 svarbiausi citavimo principai:

PIRMAS: Cituoti tik tiek, kiek būtina, kad jūsų savos mintys nebūtų užgožtos kitų autorių minčių, o jūsų tekstas, kitų autorių teksto.

ANTRAS: Nepalikti abejonių dėl to, kurios mintys yra jūsų, o kur yra kitų šaltinių medžiaga.

TREČIAS: Paaiškinti, kaip šaltinis susijęs su jūsų mintimis, – t.y. paaiškinti, kad toliau arba prieš tai yra apžvelgiamas ar analizuojamas šaltinis.

Šie principai yra universalūs, nepakito ir nekelia jokių abejonių po daugiau nei dvidešimt metų.

Citavimo taisyklės nesikeitė

Teisiniu požiūriu bet koks neleistinas kūrinio panaudojimas, taip pat neleistinas citavimas, yra autorių teisių pažeidimas. Autorinio teksto citavimo taisyklės yra nusistovėję seniai ir nesikeitė dešimtmečiais, jei ne šimtmečiais.

1886 m. Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (jos naujausia versija yra 1979 m.) 10 str. (1) punktas leidžia kūrinių citavimą – sąžiningą tikslo neviršijantį kūrinių dalių atgaminimą – jeigu yra laikomasi (3) punkte nustatytos sąlygos – cituojant pateikiama nuoroda į originalų šaltinį ir jo autorių. Priminsiu, kad Berno konvencija Lietuvos ratifikuota dar 1996 m.

Principas, kad citavimas leidžiamas tik nurodant originalų šaltinį ir autorių, yra nustatytas ir 1999 m. gegužės 18 d. Nr. LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme Nr. VIII-1185 (galioja nuo 2000 m. sausio 1 d.). Šio įstatymo 21 straipsnis “Citavimas” nustato:

1. Leidžiama atgaminti nedidelę išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio dalį tiek originalo kalba, tiek išverstą į kitą kalbą, citatos pavidalu kitame kūrinyje be to kūrinio, iš kurio paimta citata, autoriaus ar kito to kūrinio autoriaus teisių subjekto leidimo su sąlyga, kad toks atgaminimas yra sąžiningas ir jo mastas neviršija citavimo tikslui reikalingo masto.

2. Cituojant turi būti nurodomas citatos šaltinis ir autoriaus vardas, jeigu jis yra nurodytas kūrinyje, iš kurio citata paimta.

Šios nuostatos atitinka Berno konvenciją, nesikeitė ir galioja dešimtmečius.

Tai, kad jos buvo labiau ignoruojamos prieš dvidešimt metų, lyginant su dabartimi, esmės taip pat nekeičia.

Citavimo techniniai standartai

Kabutės, išnašos, pasvirieji šriftai, stiliai, etc. yra techniniai citavimo standartai.

Citavimo techniniai standartai sukurti būtent tam, kad išvengti autorių teisių pažeidimų – jie padeda įgyvendinti antrąjį sąžiningo citavimo principą – aiškiai išskirti svetimą autorinį turinį.

Svarbiausi tarptautiniai citavimo techniniai standartai taip pat skaičiuoja ilgus dešimtmečius ir JAV, ir Europoje.

Europoje citavimo techniniai standartai būtent ir įforminti kaip standartas ISO 690:1987 dar 1987 m. Jis buvo atnaujintas 2010 m., bet esmė nesikeitė – aiškiai nurodyti tikrąjį autorių ir šaltinį privaloma.

Kiek galima cituoti?

Jokių konkrečių kiekybinių ar kokybinių citavimo ribų įstatymai ar akademinės etikos standartai nenustato. Cituojama turi būti nedidelė kūrinio dalis. Ką reiškia „nedidelė“, sąžiningiems autoriams, manau, atsako pirmasis citavimo principas – cituoti galima tik tiek, kiek būtina, ir ne daugiau.

1000 žodžių „citata“ net ir nurodant autorių yra autorių teisių pažeidimas, kadangi toks citavimo mastas yra akivaizdžiai neproporcingas, tačiau, jeigu autorius nenurodomas, net ir 10 žodžių „citata“ gali būti autorių teisių pažeidimas.

Originalių ar unikalių žodžių, idėjų ir informacijos atgaminimas nenurodant šaltinio nėra autorių teisių pažeidimas, tačiau gali būti laikomas plagiatu.

Pagal tarptautinius standartus (žr. tą patį Gordon Harvey) ilgos citatos (5 teksto eilutės ir ilgesnės) turi būti ypatingai išskirtos (pvz. papildomais atitraukimais nuo kraštinių, kursyvu ir pan.) ir turėtų būti naudojamos tik išimtiniais atvejais, kai tai absoliučiai būtina.

Plagiatas gali būti ir originalių idėjų, struktūrų ar argumentų logikos, konkrečios informacijos (pvz. statistinės informacijos) “skolinimasis” nenurodant šaltinio.

Ar būna išimčių?

Norint pateisinti plagiatą žongliruojama apibendrinimo, klaidų, „vietos tekste, kurioje yra įterptas svetimas tekstas“, ir pan. pasiaiškinimais. Sprendžiant plagiato ir dėl autorių teisių pažeidimo, išties reikia atskirti kelias galimas situacijas, kurios nėra vienareikšmės.

Tokios situacijos gali būti:

  • Savarankiškas analogiško kūrinio sukūrimas.
  • Informacinio pobūdžio apibendrinimas (apžvalga).
  • Klaida.

Jeigu sąžiningai nežinant apie ankstesnį kito autoriaus kūrinį bei jo neatgaminant yra sukuriamas labai panašus kūrinys (pvz. gamtos fotografija, panašiu metu toje pačioje vietoje), naujasis kūrinys nėra plagiatas ir nepažeidžia pirmojo autoriaus teisių.

Informacinio pobūdžio ankstesnių kūrinių apibendrinimas (apžvalga) nėra plagiatas ir nepažeidžia autorių teisių su sąlyga, jeigu jame yra nuorodos į originalius šaltinius ir jų autorius. Tokius atvejus reglamentuoja LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 22 ir 24 str. Informacinio pobūdžio ankstesnių kūrinių apibendrinimas (apžvalga) tikrai neatleidžia nuo apibendrinamų šaltinių ir jų autorių nurodymo.

Klaida yra vienkartinis ir atsitiktinis netikslumas, pvz. neteisingai užrašyta autoriaus pavardė ar šaltinio pavadinimas. Nepateikta nuoroda į autorių/šaltinį arba citatų neišskyrimas nėra klaida, ji veikiau rodo tam tikro laipsnio aplaidumą – nepakankamą atidumą panaudojant svetimą autorinę medžiagą. Svetimos autorinės medžiagos pakeitimai (ypač įterpimai, tam tikrų žodžių rašybos keitimai) nėra klaida. Klaida negali būti laikomi pasikartojantys panašaus pobūdžio netikslumai (pvz. autorių painiojimas), kadangi kartojamumas rodo aplaidumą, o ne atsitiktinę jų kilmę.

Prima facie plagiato požymiai

Jeigu nenurodant šaltinių pačiame tekste pažodžiui kopijuojamos ištisos pastraipos ar puslapiai, jeigu pažodiniame tekste daromos dirbtinės klaidos (pvz. nesusijusių nuorodų įterpimai į svetimą tekstą, tam tikrų žodžių kosmetiniai pakeitimai) tai yra prima facie (akivaizdžiausi) plagiato požymiai. Nevienkartinis pažodinis plagiatas yra ir grubiausias autorių teisių pažeidimas.

Net jeigu nėra pažodinio kopijavimo, tačiau citavimo techniniai standartai pakartotinai ignoruojami, tai mažiausiai rodo cituojančiojo kultūrą, ir, manau, akademinį cinizmą. Jeigu tokių citavimo klaidų yra „masė“ (sic dešimtys), tai rodo plagiatą.

Plagiatas retai būna vienas pažeidimas. Daugetas įvairių aptartų pažeidimų arba teisine kalba – pažeidimų sistemiškumas – yra patys tvirčiausi plagiato požymiai. Įžūliausių plagiatorių darbams atpažinti net nebūtinos specialios žinios, pakanka mokėti skaityti.

Savo tinklaraštyje rašau ir kitomis aktualiomis temomis. Jei norite padiskutuoti, reikia racionalaus ir nesavanaudiško patarimo, visuomet galite susisiekti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *