Susitikimų ir pokalbių įrašymas – legalu ar ne?

Dažnai sulaukiu klausimų, ar galima įrašinėti sutikimus, taip pat pokalbius telefonu? Ar tai yra teisėta? Kada ir kaip galima naudoti tokius įrašus?Kalba eina tik apie situacijas, kai komunikacijos fiksavimą vykdo pokalbio šalis, o ne trečiasis asmuo.

Lietuvoje šiuo metu galiojančiuose įstatymuose tai nėra vienareikšmiškai reglamentuota. Elektroninio ryšio komunikacijos atveju yra keletas aktualių normų, tuo tarpu fizinio susitikimo atveju jokių konkrečių teisės normų apskritai nėra.

Pagal bendruosius technologijų teisinio reglamentavimo principus (technologinio neutralumo ir funkcinio ekvivalentiškumo) asmenų komunikacija technologijų pagalba ir tiesiogiai turėtų būti reglamentuojama vienodai. Tokiu būdu vienodos taisyklės turėtų būti taikomos tiek tiesioginiam susitikimui, tiek pokalbiui telefonu, tiek Skype pokalbiui, tiek Facebook Messenger susirašinėjimui ar komunikacijai elektroniniu paštu. Nukrypimai pateisinami tik tuo atveju, kai asmenų santykiuose atsiranda papildomos rizikos ar tretieji asmenys.

Tiesioginio susitikimo fiksavimas

Tiesioginiame susitikime jokių trečiųjų asmenų nėra ir neturi būti. Susitikimo dalyviai patys ir vienas kito atžvilgiu gali turėti asmeninius interesus, tačiau gali turėti ir kitokių tikslų. Asmeniniai interesai gali būti – saviraiška, savo gyvenimo fiksavimas, noras prisiminti, noras suprasti, mokymasis, dienoraštis ir pan. Kiti tikslai gali būti – įrodymų rinkimas, sandorio sudarymas ir pan.

Žmogaus smegenys (atmintis) fiksuoja visą informacija, kurią kasdien gauname per savo jusles, todėl susitikimo įrašymas šiuo atveju yra ne kas kita, kaip pagalba savo juslėms. Kitais žodžiais tariant, technologijas, kurias naudojame šiems tikslams, galime vertinti kaip savo juslių plėtinį bei pagalbą atminčiai. Analogiška situacija yra klausos aparato naudojimas asmeninei komunikacijai, kai techninis įrenginys (klausos aparatas) padeda žmogui dalyvauti komunikacijoje, išreikšti save ir suprasti, kas jam yra komunikuojama. Fizinėje erdvėje analogiška situacija yra ir dienoraščio rašymas, fiksuojant dienos įvykius ir komunikaciją su kitais asmenimis (įskaitant ir jos turinį).

Taigi, tuo atveju kai susitikimo pokalbio įrašymo siekiama tik asmeniniais tikslais, jokių tiesioginių įstatyminių draudimų nėra ir negali būti.

Ar apie susitikimo pokalbio įrašymą reikia informuoti kitą susitikimo dalyvį ar dalyvius? Tokios pareigos teisės aktuose nėra, kadangi įrašymas asmeniniais tikslais, taip kaip ir klausos aparato naudojimas ar popierinio dienoraščio rašymas, pats savaime niekaip nepažeidžia kitų asmenų teisių ar interesų. Informavimas apie įrašymą ar juo labiau sutikimo reikalavimas šioje situacijoje būtų visiškai neproporcingas ir gali pažeisti įrašančiojo interesus (pvz., išduotų sveikatos problemas, atminties sutrikimus, etc.).

Kitų susitikimo dalyvių interesų klausimas kyla tik tuo atveju, jeigu įrašą norima panaudoti kitiems tikslams, perduoti kitiems asmenims, paviešinti. Tokiais atvejais asmeninė erdvė baigiasi. Negali būti perduodama ar viešinama informacija, kuri yra aiškiai privataus ar konfidencialaus pobūdžio (pvz., kitos šalies asmeninio intymaus gyvenimo detalės), kadangi tai nesuderinama su asmens privataus gyvenimo neliečiamumu.

Iš kitos pusės, gali būti paviešinama ar perduodama bendro pobūdžio informacija, informacija apie viešąja reikšmę turinčias aplinkybes, įvykius ir faktus. Būtent tokia informacija yra užfiksuota ir viešinama dienoraščiuose, memuaruose ir panašiame turinyje – geras pavyzdys yra Valdo Adamkaus „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“.

Tais atvejais, kai įraše yra informacija apie teisei ar etikai priešingus veiksmus, įrašiusiam gali kilti netgi pareiga tokią informaciją perduoti atsakingoms institucijoms.

Dar viena atskira situacija, jei tarp susitikimo dalyvių susiklosto teisiniai santykiai ir jų pokalbio turinys tampa įrodymu. Tokiu atveju įrašo informacija tampa svarbi asmenų teisinio santykio turiniui nustatyti ir teisėms įgyvendinti. Šioje situacijoje asmeniniais tikslais padarytas įrašas turi būti leidžiamas kaip įrodymas, kadangi priešingu atveju galime susidurti su situacija, kai susitikimo dalyvis gali nukentėti nuo teisei priešingų kitos teisinio santykio šalies veiksmų ir neturėti galimybių apsiginti.

Beje, šie principai galioja ir vaizdo registratorių naudojimui transporte. Nedraudžiama ir negali būti draudžiama fiksuoti asmeninio gyvenimo ir kelionių, taip pat teisinių santykių, kuriuose atsiduria vaizdo registratoriaus naudotojas (teisės pažeidimų išaiškinimo, įrodymo, etc.). Kitų įraše fiksuotų asmenų interesai tampa aktualūs tik tuo atveju, jei įrašas paviešinamas ar panaudojimas tikslams, kurių nepateisina teisėti interesai.

Primintina, kad Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (ADTAĮ 1 str. 4 d.), taip pat ES Bendrasis asmens duomenų teisinės apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (2 str. 2 d. (c) punktas) nustato, jog asmens duomenų teisinės apsaugos taisyklės netaikomos, kai asmens duomenys tvarkomi asmeniniais tikslais (asmeniniais poreikiais, asmeninei ar namų ūkio veiklai).

Pokalbio telefonu ir kitomis elektroninėmis priemonėmis fiksavimas

Pagal minėtus bendruosius technologinio neutralumo ir funkcinio ekvivalentiškumo principus, pokalbiai telefonu ir kitomis elektroninėmis priemonėmis turėtų būti prilyginami komunikacijai tiesioginiame susitikime.

Sumaišties šiuo atveju įneša tai, kad asmenų komunikacijai ne tik naudojamos papildomos techninės priemonės, tačiau šias technines priemones (elektroninio ryšio tinklus) valdo su komunikacijos dalyviais tiesiogiai nesusiję tretieji asmenys (ryšio paslaugų tiekėjai, platformų valdytojai, etc.). Papildomo neaiškumo įneša ir specialus elektroninių ryšių reguliavimas – Elektroninių ryšių įstatymas – ir ypač jo neteisingas interpretavimas.

Elektroninių ryšių įstatymas reglamentuoja visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis, tinklais ir su jais susijusiomis priemonėmis bei paslaugomis, elektroninių ryšių išteklių naudojimu, taip pat visuomeninius santykius, susijusius su radijo įrenginiais, galiniais įrenginiais ir elektromagnetiniu suderinamumu (ERĮ 1 str. 2 d.). Elektroninių ryšių įstatymas nereglamentuoja visuomeninių santykių, susijusių su paslaugomis, teikiamomis naudojant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus tinklus ir paslaugas, taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodamo turinio ir su juo susijusių paslaugų (ERĮ 1 str. 2 d.).

Akivaizdu, kad Elektroninių ryšių įstatymas apskritai nereglamentuoja ir negali reglamentuoti asmeninių santykių ir komunikacijos tarp fizinių asmenų. Šis įstatymas yra skirtas elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų (jų tiekėjų ir valdytojų) teisių ir pareigų reglamentavimui. Beje, pats Elektroninių ryšių įstatymas tiesiogiai įtvirtina technologinio neutralumo ir funkcinio lygiavertiškumo principus (ERĮ 2 str. 2-3 d.).

Būtent turint omenyje Elektroninių ryšių įstatymo tikslus ir bendruosius principus turi būti nagrinėjamos šio įstatymo 61 str. „Ryšio konfidencialumas“ normos. Pasitaiko šių normų klaidingo interpretavimo, manant, kad jos draudžia bet kokį elektroninės komunikacijos fiksavimą.

ERĮ 61 str. nustatoma:

  1. Draudžiama be faktinių elektroninių ryšių paslaugų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti pranešimų turinį ir srauto duomenis ar su jais susipažinti, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal šio Įstatymo 66 ir 77 straipsnius. Be faktinių elektroninių ryšių paslaugų naudotojų sutikimo draudžiama atskleisti elektroninių ryšių tinklais perduodamų pranešimų turinį ir (ar) susijusius srauto duomenis arba sudaryti sąlygas sužinoti tokią informaciją ir (ar) susijusius srauto duomenis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus.
  2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos nedraudžia nepažeidžiant konfidencialumo principo laikinai išsaugoti perduodamus pranešimus, jei tai būtina paslaugoms (pavyzdžiui,balso paštui, elektroniniam paštui ir kitoms) teikti. Taip pat šios nuostatos netaikomos informacijos irsusijusių srauto duomenų įrašymui, atliekamam teisėtos verslo praktikos metu, kai siekiama pateikti komercinio sandorio sudarymo, vykdymo ar kitokios verslo transakcijos, kuri, vadovaujantis teisės aktais, gali sukelti teisinių padarinių, įrodymus. Prieš pradedant įrašymą, faktiniai elektroninių ryšių paslaugų naudotojai turi būti informuoti apie tokį įrašymą ir jo tikslą. Įrašytų pranešimų turinys ir susiję srauto duomenys gali būti saugomi ne ilgesnį laikotarpį, negu tas, per kurį sandorio galiojimas gali būti teisiškai užginčytas.

Visų pirma, akivaizdu, kad šių normų adresatas yra tretieji asmenys – elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų tiekėjai ir valdytojai, taip pat kiti asmenys, kurie nėra faktiniai komunikacijos dalyviai (faktiniai elektroninių ryšių paslaugų naudotojai). Šios normos nėra ir negali būti taikomos faktinių komunikacijos dalyvių asmeniniams santykiams ir komunikacijai, nes tai nėra Elektroninių ryšių įstatymo reguliuojama sritis.

Antra, šių normų turinys turi būti vertinamas sistemiškai, atsižvelgiant į jų tikslą, kurį sufleruoja straipsnio pavadinimas. Šių normų tikslas yra užtikrinti konstitucinę komunikavimo konfidencialumo garantiją (Konstitucijos 22 str. 2 d.) elektroniniuose ryšiuose. Ši garantija taikoma visiems komunikacijos išorėje esantiems asmenims, bet ne pačių komunikacijos dalyvių ratui ir jų tarpusavio santykiams. Būtų absurdiška teigti, kad pats komunikacijos dalyvis negali žinoti komunikacijos turinio ir jo tvarkyti jam priimtinu būdu. Tokiu atveju asmuo gavęs elektroninį laišką ar žinutę net neturėtų teisės su ja susipažinti, gavę tokias žinutes (elektroninis paštas taip pat yra elektroniniai ryšiai) jas turėtume neskaitę ištrinti, negalėtume išsisaugoti, etc.

Trečia, net ir šios Elektroninių ryšių įstatymo nuostatos nustato išimtis, kai įrašymas atliekamas neasmeninio teisėto intereso tikslais – paslaugų ir komercinių sandorių tikslais – (a) jei tai būtina paslaugoms (pavyzdžiui, balso paštui, elektroniniam paštui ir kitoms) teikti; taip pat (b) kai siekiama pateikti komercinio sandorio sudarymo, vykdymo ar kitokios verslo transakcijos, kuri, vadovaujantis teisės aktais, gali sukelti teisinių padarinių, įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad formuluotės yra atviros (pvz., paslaugų sąrašas yra nebaigtinis). Antroji (b) išimtis turėtų apimti ir kitus atvejus bei situacijas, kurios gali sukelti teisinių padarinių, ir yra reikalingi jų įrodymai (pvz., etikos ar teisės pažeidimus). Būtų absurdiška, jeigu paslaugų ir komercinių sandorių tikslais komunikaciją galima įrašyti ir saugoti įrodymų tikslu, tuo tarpu asmeniniais tikslais toks įrašymas būtų draudžiamas.

Elektroninio pašto kaip elektroninių ryšių priemonės funkcionavimas savaime reiškia komunikacijos turinio įrašymą ir saugojimą gavėjo įrenginyje, kuris dažnai trunka ilgą laiką, skaičiuojamą metais.

Apibendrinant – Elektroninių ryšių įstatymo 61 str. negali būti taikomas asmeniniams santykiams tarp faktinių komunikacijos dalyvių. Priešingas aiškinimas yra nesuderinamas su šio įstatymo tikslais, sisteminiu aiškinimu, asmens saviraiškos laisve ir kitais teisėtais asmeniniais interesais.

Darant įrašą asmeniniais tikslais netaikomos ir ERĮ 61 str. 2 d. trečio bei ketvirto sakinio normos (pareiga informuoti apie įrašymą), kadangi, kaip minėta, jos yra ribotos paslaugų ir komercinių sandorių tikslais.

Visiškai atskiras klausimas yra įrašo naudojimas išeinant iš faktinių komunikacijos dalyvių (telefoninio pokalbio šalių ar elektroninės žinutės adresatų) rato, t.y. jeigu įrašas perduodamas tretiesiems asmenims, paviešinamas ir pan. Šiuo atveju asmeniniai tikslai baigiasi, todėl, kaip ir tiesioginio pokalbio atveju, turi būti paisoma kitų pokalbio dalyvių interesų, tačiau neretos situacijos, kai pokalbį įrašius asmeniniais tikslais tarp jo dalyvių atsiranda papildomų teisinių santykių ar situacijų, išeinančių už asmeninės komunikacijos ribų. Tokiose situacijose įrašo perdavimas ar paviešinimas turi būti pagrįstas teisėtu viešu ar privačiu interesu (pvz., tarpusavio teisinių santykių įrodymu, teisės pažeidimų išaiškinimu ir pan.).

Kaip ir asmeninio pokalbio atveju, nėra pareigos apie telefoninio pokalbio įrašymą asmeniniais tikslais informuoti kitą pokalbio dalyvį ar dalyvius. Pats įrašymas asmeniniais tikslais, lygiai kaip ir elektroninio pašto žinutės išsaugojimas asmeninėje paskyroje, pats savaime niekaip nepažeidžia kitų asmenų teisių ar interesų. Pareiga informuoti apie įrašymą asmeniniais tikslais nėra numatyta įstatymuose (minėta ERĮ 61 str. 2 d. taikoma tik, kai įrašas daromas paslaugų ar komercinių sandorių tikslais). Atitinkamai toks reikalavimas būtų neproporcingas.

Ką mano teismai?

Su asmeniniais tikslais padarytų susitikimų ir pokalbių telefonu įrašų teisėtumu teismams yra tekę susidurti ne kartą įvairaus pobūdžio bylose ir jau daugiau nei dešimtmetį.

Atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės. Vienas tokių atvejų yra privačių asmenų – teismo proceso dalyvių – teisės pateikti įrodymus įgyvendinimas.

Baudžiamosiose byloje susitikimų ir telefoninių pokalbių įrašai padaryti vieno iš pokalbyje dalyvavusių asmenų yra pripažįstami teisėtais ir leidžiamais įrodymais jau nuo 2004 m. Svarbu pažymėti, kad įrašai pripažinti leistinais įrodymais net ir tais atvejais, kai buvo tiesiogiai siekiama surinkti įrodymus (o ne fiksuoti pokalbį grynai asmeniniais tikslais) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis bylose Nr. 2K-360/2004, Nr. 2K-191-2005 ir kt.). Šiose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės suformulavo taisyklę, kad privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu.

Ši praktika dar labiau išplėtota vėlesnėse nutartyse. Pavyzdžiui, baudžiamosios bylos situacijoje, kai po pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo nukentėjusioji mobiliuoju telefonu slaptai padarė pokalbio tarp jos ir išteisinto kaltinamojo garso ir vaizdo įrašą, Lietuvos Aukščiausias Teismas pasisakė, kad „siekiant nustatyti privataus asmens pateiktų duomenų gavimo teisėtumą, reikia patikrinti, ar jie gauti nepažeidžiant įstatymuose, reglamentuojančiuose atitinkamus veiksmus, nustatytų reikalavimų. Tuo atveju, jeigu veiksmai, kuriais gauti duomenys, nėra specialiai reglamentuojami, vadovaujamasi principu ,,leidžiama viskas, kas nėra draudžiama“ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį byloje Nr. 2K-143/2011).

Analogiška praktika palaipsniui susiformavo ir civilinėse bylose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką garso įrašai padaryti nežinant kitai šaliai, slapta ir pan. nėra draudžiami kaip įrodymai (juo labiau nėra draudžiamas pats įrašymas), tačiau jų įrodomoji vertė turi būti vertinama individualiai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ypač plačiai apie tai pasisakė nutartyje civ. byloje 3K-3-269/2012. Nustatinėjant asmens privatumo neliečiamumo pažeidimą reikia išsiaiškinti, ar asmuo, kuris remiasi šios jo teisės pažeidimu, nepiktnaudžiauja šia teise, ar jis nesielgia nesąžiningai. Nustačius, kad asmuo elgiasi nesąžiningai ir tokį savo elgesį bando slėpti privatumo apsaugos motyvais, teismas gali atsisakyti ginti jo privatumo teisę ir nepripažinti, kad vienos šalies be kitos šalies sutikimo padarytas įrašas pažeidžia to asmens teises į privatumą. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004; nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2005; nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatuota, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002, išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. nuostatos, jog niekas nepatirtų neteisėto ir savavališko kišimosi į asmens asmeninį gyvenimą, nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo kai kuriais atvejais riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą; ar konkrečiu atveju privataus gyvenimo neliečiamumas bus ribojamas, nulemia šios asmeninės neturtinės vertybės esmė ir jos suderinamumas su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais; asmens tikėjimasis „būti paliktam vienam“ šiuo atveju priklauso nuo paties asmens siekimo, kad tai, kas susiję asmeniškai su juo, nebūtų prieinama kitiems asmenims, kai jis turi kontaktų su kitu asmeniu.

Vien garso įrašo darymas slapta ir nežinant kitai šaliai nėra tokios aplinkybės, kurių pagrindu galima būtų padaryti išvadą dėl garso įrašų padarymo pažeidžiant įstatymus. Atsižvelgiant į įrašų padarymo tikslus ir panaudojimą (t.y. tai, kad jie naudojami tik kaip įrodymai, o ne viešinami ar naudojami kitiems tikslams) tokie įrašai pripažinti leistina įrodinėjimo priemone byloje.

Garso įrašai padaryti banko darbuotojo asmeniniais tikslais, tačiau vėliau panaudoti įrodinėjant kitos pokalbio šalies nesąžiningumą, buvo priimti kaip įrodymai ir DnB banko bylose su investuotojais.

Atkreiptinas dėmesys, kad visa naujesnė teismų praktika suformuluota galiojant esamoms Elektroninių ryšių įstatymo ir Asmens duomenų įstatymo normos, ir nei vienu atveju teismai nekonstatavo pačio pokalbių įrašymo neteisėtumo. Be to, teismų praktikoje nagrinėjami atvejai, kai įrašai daryti ne asmeniniais (ar ne tik asmeniniais) tikslais, o bandant surinkti įrodymus, kas automatiškai reiškia didesnes pareigas ir būtinybę įvertinti kitų situacijos dalyvių privatumo interesus.

Kaip yra kitose šalyse?

Labai nesiplečiant, paminėtina, kad susitikimų/pokalbių įrašymas asmeniniais tikslais yra leidžiamas (arba nėra draudžiamas) daugumoje ES šalių ir JAV valstijų, jeigu tą daro viena iš susitikimo/pokalbio šalių, įskaitant atvejus, kai įrašymas atliekamas be kitos šalies žinios ar sutikimo. Teismų praktikoje tokie įrašai gana universaliai laikomi leistinais įrodymais.

Reziume

Nei įstatymai, nei teismų praktika nedraudžia susitikimų, pokalbių ar elektroninės komunikacijos (taip pat vaizdo) fiksavimo, jei tai yra daroma asmeniniais tikslais asmens, kuris pats yra susitikimo ar pokalbio dalyvis.

Darant įrašus asmeniniais tikslais nėra teisinės pareigos tą daryti akivaizdžiai ar neslaptai, taip pat nėra pareigos apie tai informuoti kitų pokalbio dalyvių.

Reglamentuojamas ir gali būti ribojamas tik tokių įrašų panaudojimas neasmeniniais tikslais, tačiau praktikoje jis gali būti priimtinas, jeigu siekiama teisėto intereso.

Turime suprasti, kad skirtumas tarp popierinių užrašų, žmogaus atminties ir techninio įrašo yra tik įrašymo būdas ir įrašo objektyvumas.

Comments 9

  • Tai, jei viską gerai supratau aš galiu įsirašyti/nufilmuoti paskaitą universitete savo naudojimui, net jei dėstytojas nesutinka ir/arba argumentuoja savo privatumu?

    • Paskaitos universitete yra vieša erdvė, kurioje „teisė būti paliktam vienam“ yra labai ribota.
      Savo asmeniniams mokymosi tikslams fiksuoti galite, kitokiam panaudojimui turi būti teisėtas interesas (pvz. Telšių atvejis).
      Perduoti asmenims, kurie paskaitoje nedalyvavo (net jei jie turėjo teisę dalyvauti ir norėtų naudoti asmeniniais tikslais) taip pat nėra teisinio pagrindo.

      • Man rupėjo tik dėl asmeninių mokymosi tikslų, be jokio perdavimo. Ačiū už atsakymą. Iš tiesų labai liūdna, kad atsiranda tokių dėstytojų, kurie net paskaitos skaidrėmis nesidalina. Taip pat liūdna, kad apie tokią teisę nei mokykloje moko, nei universitete.

  • Ar galima filmuoti savo ar vaiko vizitą pas gydytoją?

  • Ar teisingai suprantu, kad sekant sia logika savo ir partneres intymiu santykiu filmavimas slapta kamera savo namuose yra legalus, kol tie irasai naudojami tik „praplesti savo atminti“ ir neviesinami?

    • Bet kokia logika, kaip ir bet koks reguliavimas, turi kraštutinumus.
      Toks atvejis neturėtų būti draudžiamas, tačiau tai yra maksimalus kraštutinumas, kadangi bet koks tokių įrašų panaudojimas išeinant iš asmeninės erdvės labai žymiai ir neigiamai paveiktų kito žmogaus privatumą.
      Aš sunkiai įsivaizduoju teisėtą tokių įrašų panaudojimą (išskyrus gal kaip nusikaltimo ar žalos sveikatai/gyvybei įrodymą uždarame procese). Be to, tokio įrašo turėtojui tenka atitinkamai didesnės pareigos/atsakomybė už įrašo saugumą.

  • Ar teisingai supratau kad galiu irasineti pokalbi kai bendrauju su zmogumi ir to pokalbio neviesinu ar tai nera nusikaltimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *