Skatinam inovacijas atimdami intelektinę nuosavybę iš jos kūrėjo?

Lietuvoje mažai diskutuojamas klausimas yra valstybės (mokesčių mokėtojų) apmokamų darbuotojų (ar kitų asmenų) intelektinės nuosavybės teisės. Klausimas išties yra labiau aktualus nei atrodo, kadangi valstybės įsikišimas į intelektinę sferą – ypač kultūrą ir mokslą – tokioje mažoje ekonomikoje kaip Lietuva yra ne tik didelis, tačiau neišvengiamas bei būtinas.

Vien per Kino fondą 2012 m. paskirstyta virš 4 mln. litų. Nors tai greičiausiai nėra pakankama suma, apie tai nediskutuosiu, nes tai atskira sudėtinga tema. Faktas lieka faktu – mokesčių mokėtojai prisideda prie kino produkcijos gana ženkliai. Pavyzdžiui, „Tadas Blinda“ gavo 2 mln. 75 tūkst. litų mokesčių mokėtojų pinigų, o filmas kainavo 3 mln. 400 tūkst. litų.

Panaši situacija yra moksle – absoliučiai didžioji dalis Lietuvos mokslo yra finansuojama mokesčių mokėtojų – tiesiogiai, pvz., per Lietuvos mokslo tarybos programas, arba netiesiogiai – per darbo užmokestį valstybinėse mokslo ir studijų institucijose.

Tarp šių dviejų situacijų yra vienas esminis skirtumas. Pirmuoju atveju (nacionaliniai filmai), valstybė nepretenduoja į jokias intelektinės nuosavybės teises, antruoju – pasiima viską. Pagal galiojančio Mokslo ir studijų įstatymo 82 str. visos intelektinės nuosavybės teisės į intelektinę produkciją, sukurtą valstybinėse mokslo ir studijų institucijose dirbančio mokslininko ar tyrėjo priklauso institucijai (t.y., iš esmės – valstybei). Pagrindinis šios nuostatos šalininkų argumentas – valstybė juk sumokėjo už jų darbą! Be to, tokia tvarka esą galioja JAV ir kai kuriuose vakarų Europos valstybėse?

Situacijos yra fundamentaliai panašios, bet vienu atveju intelektinė nuosavybė paliekama jos kūrėjams, o kitu atveju iš jų paimama. Ką valstybė darys su turima intelektine nuosavybe ji dažnai ir pati nežino. Iš esmės visi mokslo komercinimo proveržiai ir Lietuvoje, ir pasaulyje buvo pasiekti be valstybės dalyvavimo.

2007-2008 m. šį klausimą beveik metus tyrinėjau JAV. Būtent remdamasis JAV patirtimi manau, jog realiai tinkamą mokslo komercinimą galima paskatinti tik neatimant intelektinės nuosavybės iš jos kūrėjo – mokslininko ar tyrėjo. Kritikams dėrėtų pasidomėti JAV technologijų perdavimo istorija ir realiai  perskaityti JAV federalinį Bayh–Dole įstatymą. O Harvardo pavyzdys šioje situacijoje yra apskritai netinkamas, nes Harvardas nėra valstybinis universitetas!

Mokslo ir studijų įstatymo 82 str. galioja jau beveik tris metus ir jokio proveržio nesukėlė. Absurdiška teigti, kad valstybė sumokėjo už intelektinę nuosavybę, kai doktoranto ar jauno daktaro (kurie ir sukuria didžiąją dalį intelektinės nuosavybės) atlyginimas nedaug viršija minimumą. Net ir valstybėse, kur mokslininkams už darbą valstybinės mokslo studijų įstaigose atlyginama žymiau daugiau – pvz., Švedijoje ar Kanadoje, valstybė visas intelektinės nuosavybės teises palieka jiems, o didžiojoje vakarų pasaulio dalyje šis klausimas paliktas spręsti išimtinai pačių mokslininkų-tyrėjų savivaldai. Kaip Lietuva inovacijų prasme lygiuojasi su Švedija ar Kanada, geriau net neminėsiu…

Retorinis klausimas – kiek filmų būtų sukuriama, jei valstybė finansuodama nacionalinį kiną pasiimtų dar į teises į jį ir koks užsienio partneris norėtų turėti reikalų su tokio kino kūrėjais?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *