Šioje šalyje nėra vietos privatumui: privatumo teisinio reguliavimo ir praktikos apžvalga Lietuvoje

no privacy

Prieš kiek daugiau nei metus rengiau apžvalgą apie privatumo padėtį Lietuvoje 2013-2014 m. Padėtis jau tuo metu buvo liūdna, o per 2015 m. ir ypač 2016 m. pirmą pusmetį tapo dar blogesnė.

Labiausiai privatumas degradavo žiniasklaidoje, kuri jaučiasi visiškai nebaudžiama viešinti žmonių atvaizdus ar aprašinėti viešų ir neviešų asmenų privačias keliones (net ir nepažeidžiančias jokių įstatymų), laisvai platinti ypatingus sveikatos duomenis, fotografuoti ir filmuoti bet ką ir bet kur, visiškai nesiskaityti su būsto privatumu.

Formaliai žiniasklaida prisidengia tuo, kad ji atstovauja bei realizuoja informacijos ir žodžio laisvę (Konstitucijos 25 str.). Dėl to žiniasklaidai didžiąja dalimi netaikomas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 8 str.). Ar tikrai tai pagrįsta Konstitucinėje vertybių hierarchijoje teisė į privatumą (Konstitucijos 22 st.) yra viršiau nei informacijos ir žodžio laisvė (Konstitucijos 25 str.). Be to, visos teisės ir laisvės gali būti realizuojamos tik nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių ir kitų asmenų teisių – rengiant ir platinant viešąją informaciją privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (Visuomenės informavimo įstatymo 14 str.).

Jei žiniasklaidos atstovai ir suvokia savo teisines pareigas, tai savo sąžinę ramina kilniais tikslais – juk viešinant privačią informaciją kovojama su girtavimu ar narkomanija, arba prieš nelegalias statybas, arba aplinkos teršimą, etc. Tačiau, ar tikslas pateisina bet kokias priemones, tarp jų akivaizdžius privatumo pažeidimus?

Vertinant šias situacijas reikia priminti, kad nesiskaitymas su privatumu yra tapęs verslu. Sistemingai privatumą pažeidinėjantis turinys yra pelningas, nes turi auditoriją, o jame talpinama reklama puikiai (ir brangiai!) parsiduoda. Toks turinys rezonuoja, sulaukia daugybės komentarų. Be to, žiniasklaida paprasčiausiai jaučiasi nebaudžiama, kadangi maksimali žiniasklaidos priemonių teisinė atsakomybė yra žymiai mažesnė už gaunamą pelną. Privatumą pažeidinėti tiesiog apsimoka!

Privatumo nihilizmą Lietuvoje savo pavyzdžiu vienareikšmiškai skatina ir valdžia. Seimo nariai pamiršę Konstitucijos 24 str. ir Baudžiamojo kodekso 165 str. jaučiasi laisvai galintys pateikti į žmonių būstus – laipioti ir parūkyti privačių namų kiemuose, terasose ar net pasisupti svetimų vaikų privačiose sūpynėse. Valstybinė mokesčių inspekcija jaučiasi turinti teisę žinoti apie visas žmonių sąskaitas, elektroninių mokėjimų paskyras ir apie pinigus jose. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba nori žinoti viską apie žmonių mokėjimų korteles ir jomis atliekamas operacijas. Kitos
institucijos nori žinoti viską apie visus transporto keleivius ir jų keliones, nors ir taip žino labai daug.

Valdžios institucijos toliau sėkmingai ignoruoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus (žr. C-293/12 ir C-594-12) dėl visuotinio sekimo direktyvos (Lietuvoje buvusią direktyvą įgyvendinančios teisės normos „sėkmingai“ taikomos toliau, o neatitikimą ES teisei siūloma „įteisinti“ tiesiog formaliai pripažįstant, kad visuotinis sekimas yra nacionalinio reguliavimo klausimas). Ignoruojama ir Europos Žmogaus teisių teismo praktika dėl duomenų apie įtariamuosius ar pasibaigusį teistumą (įskaitant administracinius teisės pažeidimus) saugojimą (žr. Brunet v. FRANCE, 21010/10). Europos Žmogaus teisių teismas tokių duomenų saugojimą 20 metų prilygino neterminuotam saugojimui, tuo tarpu Lietuvoje šie duomenys saugomi daugiau nei 75 metus (!), nes valdžia Lietuvoje aukščiau privatumo!

Kai tik valdžia nusprendžia, kad jai reikia žinoti daugiau, mes visi  paverčiami telefoniniais sukčiais arba net potencialiais teroristais. Deja, valdžios žinojimas tikrų teroristų ne tik nesustabdo, bet valdžios kaupiami beveik neriboti duomenys apie milijonus žmonių tikrus nusikaltėlius tik įgalina. Primintina, kad didžiausi (ir ypač daugiausiai žmonių palietę) privatumo pažeidimai Lietuvoje ligšiol padaryti būtent valdžios atstovų.

Lietuvoje privatumas net ir grubiausių pažeidimų atvejais įkainojamas vos daugiau nei 1000 EUR (žr. 2A-389/2012) ir tai nėra vakar išaiškėjusi problema. Be to, privatumo gynimas dažniausiai reiškia kelis metus trunkančius teisminius procesus, reikšmingas išlaidas kvalifikuotai teisinei pagalbai ir ne retai Don Kichotišką kovą su žiniasklaida ar juo labiau valdžia. Galiu vienareikšmiškai paantrinti 2013 m. studijoje Teisės instituto padarytai išvadai – „Atsižvelgiant į tai, kad teisminiai procesai dėl privatumo pažeidimų įprastai trunka ilgai, apie 2–3 metus, priteisiamų sumų dažnai nepakanka patirtoms išlaidoms atlyginti.“ O ką jau kalbėti apie ginant privatumą patiriamus išgyvenimus, gaištamą laiką ir stresą, juk esate potencialus teroristas ar mažiausiai girtuoklių gynėjas. Valdžia ir žiniasklaida tą labai gerai supranta ir labai aktyviai tuo naudojasi vis labiau naikindami privatumą.

Privatumo tikrąją kainą kitose ES valstybėse geriausiai iliustruoja naujajame ES Duomenų apsaugos reglamente numatytos sankcijos už privatumo pažeidimus (baudos net iki 20 MILIJONŲ EUR)! Beje, svarstant Duomenų apsaugos reglamentą buvo įvertinta visų šalių praktika ir atsižvelgta į naujųjų ES narių žemesnį pragyvenimo lygį. Kita vertus primintina, kad jau 2014 m. vienam Lietuvos gyventojui tenkantis bendrasis vidaus produktas (BVP) sudarė apie 75% ES vidurkio. Dėl to tikrai nenormalu, kad žalos privatumui atlyginimo sumos Lietuvoje Vakarų Europos gyventojams atrodo švelniai tariant juokingos. Minėtoje Brunet v. FRANCE byloje nukentėjusiajam vien už per ilgą duomenų tvarkymą valstybinėje duomenų bazėje buvo priteista 3000 EUR neturtinės žalos!

Kadangi privatumas vis labiau perkamas ir parduodamas – žala jam turi būti susieta su pelnu, gaunamu iš sistemingų privatumo pažeidimų, o tvyrantį nesiskaitymą su privatumu įveiksime tik viešai reikalaudami privatumo ir aktyviai gindami savo teises. Net jei trumpuoju laikotarpiu teisiniais veiksmais pasiekiama tik moralinė satisfakcija, alternatyva yra dar blogesnė – valstybė be privatumo ir be žmogaus teisių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *