Nesitikėkite, kad Europos Sąjunga apgins Jūsų privatumą

surveilancePrivatumas, ir jo priešingybė – Kim Kardashian, yra dažnos šių dienų naujienos, tik dažniausiai ne dėl teigiamų priežasčių. Kiekvieną savaitę mes sužinome Kim Kardashian gyvenimo detales ir naujienas apie mūsų privatumo pažeidimus. Štai Seimo rinkimai neapsėjo be didžiausio masinio privatumo pažeidimo per šiuos metus – VRK rinkejopuslapis.lt nutekino daugybės rinkėjų asmens duomenis ir eilinį kartą patvirtino masinio duomenų tvarkymo nesaugumą, apie kurį esu ne kartą rašęs.

Nedžiugina ir situacija kitose šalyse. Praeitą savaitę paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, JAV pusės suaugusių šalies gyventojų atvaizdai yra tvarkomi policijos (FTB) veido atpažinimo duomenų bazėse, nepriklausomai nuo to, ar tie žmonės padarė kokį nors nusikaltimą, ar ne. O Yahoo prarado 500 mln. el. pašto vartotojų duomenis. Lietuvoje vartotojų duomenis prarado JYSK, tik patys gerai nežino kokius ir kiek.

Sekimas, duomenų rinkimas, stebėjimas, duomenų nutekėjimai ir vagystės tapo nuobodžia kasdienybe.

ES ir pavienės valstybės sako, kad jos saugo mūsų privatumą, mėgina jį ginti naujomis taisyklėmis. Svarbiausia nauja iniciatyva yra šįmet priimtas Europos Sąjungos Bendrasis asmens duomenų apsaugos reglamentas. 2016 m. spalio 27 d. aptarsime jį pirmajame Lietuvoje “Skaitmeninių teisių forume 2016”.

Tik ar apskritai liko ką saugoti naujomis taisyklėmis?

Dar 1999 m. Scott McNealy, Sun Microsystems steigėjas ir vadovas konstatavo: „Jūs nebeturite privatumo. Susitaikykite su tuo“ („You have zero privacy anyway. Get over it.“). Ericas Schmidtas, buvęs Google vadovas, 2009 m. pareiškė „Jei turite ką slėpti, gal jums to pirmiausia nereikėtų daryti“. Markas Zuckerbergas, Facebook steigėjas ir vadovas, kuris pakeitė pasaulio numatytąsias privatumo parinktis į „dalintis“, privatumą išvadino „pasenusia socialine norma“. Jo dėka ekshibicionizmas ar narcisizmas iš patologijų tapo modernaus asmens įvaizdžio dalimi.

Tokiame kontekste masinis vaizdo stebėjimas, banko sąskaitų ar elektroninių komunikacijų kontrolė išvis nereikšmingos? Jei neturite ko slėpti, tai neturėtumėte to bijoti? Šiuo klausimu aš sutinku su Edwardu Snowdenu – jei privatumas atrodo nesvarbus, nes neturime ką slėpti, vadinasi žodžio laisvė turėtų būti nesvarbi, jei neturite ką pasakyti.

Markas Zuckerbergas pasirodo vertina savo privatumą labiau nei sako. Jis išleido 30 mln. dolerių, kad apsaugotų savo šeimos privatumą nuo pašalinių akių, supirkdamas keturis aplinkinius namus, esančius greta jo namų Palo Alto. Privatumas kainuoja išties daug. Turtingiausia gyvenama vietovė JAV yra taikliai pavadintos Paslėptos kalvos (Hidden Hills) – uždara teritorija į šiaurę nuo Malibu, Kalifornijoje. Jos nerasite Google Street View. Post-Brangelina Angelina Jolie neseniai persikėlė ten, o Kim Kardashian ir Kanye West yra jos kaimynai.

Didesnio viešo saugumo argumentai, kartu su technologijų pažanga, yra beprecedentis iššūkis privatumui visame pasaulyje. Ar Europos Sąjungos Bendrasis asmens duomenų apsaugos reglamentas tinkamai į jį atsako?

Mano nuomone – jis vos vos (jei išvis) prisiliečia.

Reglamentas beveik neliečia masinio asmens duomenų tvarkymo viešajame sektoriuje, o versle labiausiai liečia tas sritis, kur grėsmės yra menkos. Ironiška, kad Reglamentas deklaruoja „privacy by design“ (pritaikytosios duomenų apsaugos) principą, tačiau pažiūrėkite kad ir į rinkėjų sąrašus, kuriuose turėjote ką tik pasirašyti balsuodami Seimo rinkimuose, arba nueikite į bet kurį poliklinikos koridorių, ir suprasite kodėl Lietuvoje trys ketvirtadaliai respondentų (anonsuoju tyrimą, kuris bus pristatytas Skaitmeninių teisių forume) apie tokį principą net negirdėjo, ir kaip toli jis yra nuo realybės ten, kur tvarkoma daugiausia mūsų asmens duomenų.

Mažas istorinis ekskursas – 1930-1940 m. Olandija kruopščiai surinko duomenis apie savo piliečių tautybę siekiant teikti geresnes socialines paslaugas. Po to prasidėjo II pasaulinis karas. Minėti duomenys leido naciams lengvai nustatyti Olandijos žydus – ~75% procentų Olandijos žydų buvo represuota, palyginti su ~25% Prancūzijos žydų, kurie nebuvo surašyti valstybiniuose registruose.

Pats naujų privatumą ginančių taisyklių dizainas ir objektas neatlaiko jokios kritikos – valstybė reguliuoja tai, ką patys piliečiai dažniausiai pajėgūs susitvarkyti patys, ir tuo pat metu mums perša principą, kad turime atsisakyti privatumo dėl didesnio viešo saugumo, atmetant net tokią galimybę, kad mūsų duomenys pateks į blogas rankas.

Didesnio saugumo argumentai, deja, neatsispindi pastarųjų metų realybėje ir toli gražu neįtikina. Bet kuriuo atveju didesnis viešas saugumas turi turėti ribas – Šiaurės Korėja yra labai saugi vieta, nusikalstamumo ir terorizmo grėsmių atžvilgiu, bet ar norėtumėte ten gyventi?

Svarbiausias klausimas – kas vyksta su mumis ir visa visuomene – praradusia privatumą. Gal tai paaiškina (moksliniuose tyrimuose aiškiai matomą) mąžtantį visuomenės kūrybingumą, verslumą, didėjantį nusivylimą viskuo, drastiško populizmo bangą purtančią tradicines politines struktūras visame pasaulyje?

Kas atsitinka su mumis, jei esame stebimi visą laiką?

XVIII a. britų filosofas Jeremy Benthamas pasiūlė nuolatinio stebėjimo kalėjimus – panoptikonus. Panoptikono idėja iš pirmo žvilgsnio žavi – jei kaliniai žinos, kad jie visuomet stebimi, jie pakeis savo elgesį į priimtiną ir taip taps geresniais žmonėmis. Panoptikono idėja bent iš dalies buvo išbandyta ne viename kalėjime. Deja, realybėje ji nusikaltėlių nepataisė ir vedė ne į geresnį elgesį, o į beprotybę.

Jums rūpi privatumas? Nesitikėkite, kad naujasis Europos Sąjungos Bendrasis asmens duomenų apsaugos reglamentas pats savaime jį gins. Sakykite ar rašykite apie tai savo naujai išrinktiems atstovams Seime ir stebėkite „Skaitmeninių teisių forumo“ transliaciją internete.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *