Nereikalingi prekių ženklai

2002 m. rudenį stažuotėje Oksfordo universitete išklausiau prof. William R. Cornish intelektinės nuosavybės paskaitų ciklą (Clarendon lectures). Tuomet prof. Cornish išsakė vieną mintį, kurią įsidėmėjau ir per dešimt metų visiškai įsitikinau, kad jis yra teisus.

Prof. Cornish sausakimšai auditorijai išsakė „ereziją“ – intelektinės nuosavybės teisės tampa nebereikalingomis. Tą pabrėžė ypač šnekėdamas apie prekių ženklus ir teises į juos.

Prekių ženklai nereikalingi! Net ir po dešimt metų skamba kaip erezija, ypač visuotinio dėmesio intelektinės nuosavybės teisėms ir jų pabrėžiamam reikalingumui kiekviename versle fone.

Neseniai dariau paiešką-analizę prekės ženklų registruotų Lietuvoje, kurių dominuojantis elementas yra raidė „R“. Tokie ženklai gali būti tik grafiniai. Lietuvoje per visą prekių ženklų sistemos egzistavimo laikotarpį jų buvo įregistruota net 47. Iš 47 registruotų daugiau kaip pusė, t.y. 25, šiandien yra pasibaigę (nepratęsti), palikti likimo valiai (neapmokėti) ir pan. Faktiškai tai reiškia, kad išlaidos šiems ženklams registruoti buvo patirtos visiškai beprasmiškai. Šiandien jie nebesaugomi ir juos gali naudoti bet kas ir bet kaip. Dauguma vis dar galiojančių „R“ ženklų yra itin specifiniai, registruoti labai specifinėms paslaugų ar prekių klasėms, todėl jų neteisėtas panaudojimas ne tik beprasmiškas, bet daugeliu atveju tiesiog niekam neaktualus.

Kodėl registruojami tokie „marginalūs“ prekių ženklai? Priežastys yra kelios. Pirma – klaidingai suprastos vadybinės nuostatos, kad prekės ženklas yra esminė pardavimų ir klientų lojalumo sąlyga. Šiuo atveju painiojamas prekės ženklas vadybine ir teisine prasme. Prekių ir paslaugų išskirtinumas ir atpažįstamumas, bet ne teisinė registracija, yra tai, kas svarbu verslui ir jo klientams. Visiškai klaidingas įsitikinimas, kad oficialiai neregistruotą prekės ženklą gali naudoti bet kas ir bet kaip. Kita svarbi priežastis yra prekių ženklų teisės neišmanymas, įsivaizdavimas, kad teisiškai įregistruotas prekės ženklas suteikia teisinį saugumą prieš konkurentus, plačią išskirtinę apsaugą ir t.t. Realybėje apsauga yra labai ribota (laike, teritorijoje, ribota konkrečioms prekių ir paslaugų rūšims, nesaugomais elementais, etc.) ir gana brangi. Marginalius ženklus registruoti skatina esama prekių ženklų registravimo sistema – prekių ženklus registruojantys tarpininkai yra suinteresuoti užsidirbti iš bet kokio registruojamo ženklo, o ne atvirai paaiškinti klientui, kad norimas ženklas apsaugos prasme yra bevertis, tokiu būdu „padovanojant“ klientą kitam tarpininkui, kuris be skrupulų registruos bet ką. Marginaliais ir beverčiais prekių ženklais savotiškai suinteresuota net ir valstybė, kadangi už visus registruotus prekės ženklus mokami vienodi mokesčiai.

Lietuvoje tampa įprasta, jog skambiu Bendrijos prekių ženklo įvaizdžiu susivilioję tautiečiai, pasibaigus pirminiam ženklo registracijos laikotarpiui nebenori už jo palaikymą mokėti, taip prarasdami teisinę apsaugą. Arba dar blogiau – smulkus verslininkas pateikia registruoti prekės ženklą, kuris panašus į pasaulyje plačiai žinomą ženklą (nors jam gal ir nežinomą, bet tai nieko nekeičia), ir netrukus sulaukia teisinių pretenzijų, lieka be jokio ženklo, bet sumokėjęs tarpininkų, paraiškos ir registravimo mokesčius.

Marginalių prekių ženklų suteikiama teisinė apsauga dažniausiai yra neverta už ją sumokėtų pinigų. Nepamenu šaltinio, tačiau prieš pora metų skaičiau, kad vadybiniu-ekonominiu požiūriu visi lietuviški prekių ženklai yra silpni, nes Lietuvos versle dominuoja kainos konkurencija. Jei verslas konkuruoja kaina, aktualu sutaupyti visus kaštus. Tokiu atveju prekės ženklo registracija ir su ja susijusios išlaidos konkuruoti tik trukdys. Kaip rodo praktika (minėtas „R“ pavyzdys), po kurio laiko tokie prekių ženklai tiesiog paliekami likimo valiai, nors būtų buvę racionalu jų net neregistruoti.

Įsitikinimai, kad prekių ir paslaugų žymėtų oficialiai neregistruotu prekės ženklu apsaugoti neįmanoma ar kad konkurentai galės savo prekes ir paslaugas ženklinti taip pat, yra klaidingi. Realiai neregistruotų prekės ženklų apsauga dažnai yra net platesnė, o svarbiausia racionalesnė ir ekonomiškesnė nei registruotų prekių ženklų. Pamirštama arba nežinoma, jog bet koks ženklas, jeigu jis yra originalus ir išskirtinis, yra automatiškai ir be jokių registracijų saugomas autorių teisėmis, kurios ginamos ne mažiau nei prekių ženklų teisės. Tapatus ar panašus verslo, prekių ar paslaugų ženklinimas (nesiejamas su registruotais prekių ženklais) taip pat yra klasikinis nesąžiningos konkurencijos atvejis, dėl kurio teisminė gynyba plačiai pripažinta Lietuvos teismuose. Ženklas sutampantis su juridinio asmens pavadinimu taip pat saugomas be atskiros registracijos. Galiausiai, net ir prekių ženklų teisėje vis labiau pripažįstama neregistruotų ženklų apsauga, ypač jeigu jie yra plačiai žinomi (LR prekių ženklų įstatymo 9 str. 2 d.). Neregistruotų prekės ženklų praktiką Lietuvoje pradėjo formuoti aludariai ir jiems oponuojančios valstybės institucijos ginčuose dėl nealkoholinio alaus reklamų, kuriuose pripažinta, jog ne tiek svarbi ženklo registracija, kiek jo žinomumams ir tapatinimas su tam tikrais produktais.

Neregistruotas prekės ženklas savaime yra nemokamas, nekainuoja ir jo palaikymas, jis nėra apribotas griežtomis prekių ir paslaugų klasėmis ir pan. Primintina, jog prekės ženklo registracija ir palaikymas tarptautiniu mastu apskritai yra labai brangus malonumas, neįkandamas net ir sėkmingiems mažiems ir vidutiniams verslams, o prekių ženklų teisminis gynimas pažeidimo atveju taip pat yra labai brangus, užtrunkantis kelis metus, sudėtingas ir neretai bevaisis procesas, ypač jeigu pažeidėjas užsienyje. Sutaupytus pinigus racionaliau investuoti į ženklo žinomumą.

Jeigu ženklas yra realiai naudojamas ir žinomas vartotojams, jam suteikiama apsauga yra labai panaši nepriklausomai nuo to ar jis yra registruotas, ar neregistruotas. Jeigu ženklas nenaudojamas ar nežinomas – tokiu atveju jis (registruotas ar neregistruotas) yra išvis nereikalingas.

Tarp registruotų prekių ženklų (subjektyviu vertinimu) apie 90% visų ženklų yra balastas, kurio skiriamieji požymiai yra menki (atitinkamai menka ir suteikiama apsauga), ir kuris registruojamas be aiškių tikslų naudoti prekėms ir paslaugoms žymėti, arba priešingai – ženklas yra tiek išskirtinis, kad jis būtų patikimai apsaugotas autorių teisių ir nesąžiningos konkurencijos draudimais. Kaip jau minėta, labai specifinių prekių ženklų neteisėtas panaudojimas ne tik beprasmiškas, bet daugeliu atveju tiesiog neaktualus (pvz., konkurentas nenaudos ženklo, kuriame yra kitos įmonės pavadinimas užrašytas įmantriu būdu ar spalvomis). Specifinį tapatų ženklą gali norėti panaudoti nebent prekes ar paslaugas falsifikuojantys asmenys, tačiau net ir šiuo atveju prekės ženklo oficiali registracija padeda minimaliai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *