Kitoks privatumas

2013 m. pavasario semestrą esu vizituojantis profesorius Rytų Kinijos mokslo ir technologijų universitete. Jau beveik dvi savaites gyvenu Šanchajuje ir bandau prisitaikyti prie čionykštės tvarkos ir privatumo ypatumų Kinijoje.
Per šį laiką užpildžiau tuziną anketų su asmens duomenims, mano pasas buvo nukopijuotas gal 20 kartų, išdalinau 8 nuotraukas (tiek pat buvau pateikęs dar Lietuvoje), iš manęs be jokio rašytinio sutikimo buvo paimtas kraujas ir t.t. Be paso čionykštės įstaigos su užsieniečiu net nešneka, o nepavykusi paso kopija net neperplėšta keliauja į šiukšliadėžę. Smagiausia ir tuo pačiu pikčiausia, kad Šanchajaus Pudongo oro uoste be jokio dokumento man pardavė išankstinio apmokėjimo paslaugos telefono kortelę, tačiau po savaitės ji sugedo ir jos negalėjau pakeisti be paso.
Kadangi esame pripratę prie tam tikrų asmens duomenų apsaugos standartų vakarų pasaulyje (net ir JAV), toks kinų „liberalumas“ sukelia minčių. Šia tema padiskutavau su kinų kolegomis ir studentais.
Kinijos valdžia savotiškai saugo savo piliečius nuo privatumo grėsmių internete – priminsiu, kad Facebook‘as, Twitter‘is, kai kurios Google paslaugos ir vakarietiškos naujienų svetainės (pvz., Bloomberg) yra užblokuotos ir neprieinamos. Šanchajaus gatvėse akivaizdu, kad privatumas Kinijoje yra kitoks. Kiekvienoje sankryžoje sklandžiai veikia kameros, fiksuojančios kiekvieną automobilį – naktį prie nuolat žybsinčių kamerų blyksčių reikia priprasti. Tiek vaizdo kamerų, kaip Kinijoje nesu matęs niekur kitur.
Kinijoje šiuo metu iš esmės nėra asmens duomenų naudojimą ar atskleidimą reglamentuojančių įstatymų. Principiniame lygmenyje privatumas saugomas Kinijos Konstitucijos, tačiau jos nuostatos privatumo ir asmens duomenų konkrečiai nemini. Kinijos įstatymai neapibrėžia, kas tai yra asmens duomenys ar kokia informacija laikytina asmenine arba privačia.
Atskiras visuomenės gyvenimo sritis reguliuojantys Kinijos įstatymai (pvz. draudimo) nustato bendras pareigas laikyti paslaptyje vartotojų asmeninę informaciją. Kai kurie regionai, pirmas – Šanchajus – yra priėmę specialias taisykles saugančias vartotojų asmeninę informaciją. Šanchajaus vartotojų apsaugos taisyklės uždraudė verslininkams atskleisti vartotojų asmeninę informaciją tretiesiems asmenims, taip pat uždraudė rinkti iš vartotojų informaciją, kuri nesusijusi su vykdoma verslo veikla.
2009 m. Kinijos baudžiamojoje teisėje kriminalizuotos veikos susiję su asmeninės informacijos rinkimu ir privatumu. Konkrečiai – klientų asmens duomenų, kurie tvarkomi, pvz., finansų ar telekomunikacijų versle, pardavimas ar kitoks neteisėtas perdavimas, taip pat tokių duomenų vagystė ar kitoks neteisėtas gavimas. Kinijos baudžiamojoje teisėje pagal šias normas finansinė atsakomybė gali būti taikoma ir juridiniam asmeniui. Jau 2010 m. pagal šias taisykles 18 mėn. realia laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas pirmasis asmens duomenų vagis. Šia prasme efektyvumas pagirtinas, ypač turint omenyje labai menkas bausmes už asmens duomenų teisinės apsaugos pažeidimus Lietuvoje ir sudėtingą jų taikymą.
Kinijos 2010 m. Deliktinės atsakomybės įstatymas taip pat nustato galimybę kreiptis dėl civilinės žalos atlyginimo už privatumo pažeidimus, įskaitant neturtinę žalą už emocinį stresą. Analogiškai kaip ir Lietuvoje. Taip pat analogiškai, praktikos, kad nukentėjęs asmuo prisiteistų neturtinę žalą už jo asmens duomenų pažeidimus, nėra.
Eurobiurokratai dažnai pabrėžia, kad didesnė privatumo apsauga prisideda prie vartotojų pasitikėjimo ir tuo pačiu ekonominio konkurencingumo. Susipažinus su situacija Kinijoje man ši koreliacija neatrodo rimta. Jokiu būdu neteigiu, kad Kinija yra geras privatumo apsaugos pavyzdys, tačiau perdėta privatumo apsauga Europos verslui konkuruoti toje pačioje Kinijoje ir globalioje rinkoje tikrai nepadeda.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *