KITOKIA AUKŠTOJO MOKSLO REFORMA

Mokslo metų pradžia neišvengiamai primena aukštojo mokslo (ir bendrai švietimo) reformą Lietuvoje, jeigu taip galima ją pavadinti. Be to, ją priminė rugsėjo 12 d. paskelbta Europos Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacijos (OECD) metinė apžvalga „Education at a Glance 2017“.

Pasirodo, Lietuvos švietimo problemos visai nėra unikalios, nors dažnai bandoma parodyti, kad pas mus yra ypatingai blogai. Analizė EBPO šalyse gana aiškiai rodo, kad nuo vidurkio atsiliekame ženkliai, tačiau aplinkinėse šalyse taip pat nėra gerai.

EBPO analizė įvardija ir akivaizdžias priežastis, kodėl situacija yra tokia, kokia yra. Pagrindinė priežastis yra tai, apie ką Lietuvos švietimo reformuotojai nenori kalbėti, tačiau nuo skaičių nepabėgsime – 2008-2014 m. laikotarpiu švietimo finansavimą Lietuva mažino ženkliai, tuo tarpu kitos šalys jį didino (Slovakija, Čekija ir net Rusija), arba mažino ne taip ženkliai (Latvija ir Estija).

Nuolat pavyzdžiu linksniuojama Estija švietimui, pasirodo, skiria kur kas daugiau nei Lietuva ir procentiškai, ir absoliučiais skaičiais. O ikimokykliniam ir mokykliniam švietimui Lietuva, pasirodo, skiria mažiausiai finansavimo (% nuo BVP) iš visų tirtų šalių.

Nutylinti finansavimo problemą, atpirkimo ožiu lieka mokytojų krūviai, universitetų skaičius, socialinių mokslų populiarumas ir pan., tačiau EBPO duomenys rodo, kad šiuo požiūriu Lietuva atrodo gana „sveikai“ bendrame kontekste. STEM absolventų skaičiumi esame vos ne tarp lyderių, o socialinių mokslų absolventų skaičiumi visiškai neišsiskiriame.

Visa tai nereiškia, kad problemų nėra ir kad negali būti geriau, tačiau tai aiškiai rodo oficialaus naratyvo tendencingumą.

Apskritai Lietuvoje švietimo sistemai (ir ypač universitetams) žeriamų priekaištų dalis yra tiesiog veidmainiška. Pvz. populiaru samprotauti esą švietimo sistema neruošia specialistų reikalingų verslui, arba, kad problema yra menkas bendruomeniškumas. Dar veidmainiškiau, kai šiuos priekaištus žeria verslo atstovai ilgus metus užimantys aukščiausius postus universitetų tarybose, alumnų asociacijose ir pan.

Tikroji problema yra būtent toks veidmainiškumas – Lietuvos verslas prie švietimo sistemos prisideda minimaliai – mėgstama susirinkti antpečius ir garbingas pareigas, tačiau skirti lėšų švietimui ar mokslui yra retenybė. Kodėl ne pats verslas turi finansuoti reikalingų specialistų rengimą? Ar verslui reikalingų specialistų mokslą turi ir toliau finansuoti Lietuvos dirbantieji, kurie suneša liūto dalį valstybės biudžeto?

Lietuvos verslas mokslui ir švietimui skiria labai nedaug lėšų, ypač tokių, kurios būtų realiai reikšmingos, pvz. nuolat finansuoti doktorantūros vietas, finansuoti aukščiausio lygio profesūros pritraukimą ir išlaikymą, kas yra įprasta anglosaksų valstybėse. Minimalios viešųjų ryšių akcijos skiriant vienkartinius kelis šimtus ar tūkstantį eurų yra hipokrizė ne daugiau. Apie švietimo ir mokslo filantropiją Lietuvoje galima tik pasvajoti.

Panaši situacija su bendruomeniškumu. Lengva klijuoti etiketes „mes“ ir „jie“, skirstyti universitetus ir mokyklas į gerus ir blogus. Taip, bendruomenes kurti sunku, tačiau to net nebandoma daryti. Jau rašiau, kad aktyviausių tarptautinio lygio mokslininkų nuomonė reformuotojams ir verslo elitui yra nepatogi, todėl neįdomi. Naujų idėjų nereikia, nes juk patys viską žinom geriau ir dar papriekaištausim apie bendruomeniškumo trūkumą.

Pateiksiu keletą kitokių reformos idėjų, kad nebūčiau kaltinamas vien kritika.

Lietuvoje reikia iš esmės keisti studijų kokybės vertinimo/akreditavimo sistemą

Turėtume labai rimtai diskutuoti, ar tikrai valstybės funkcija užtikrinti studijų kokybę? Esu ne vieną kartą dalyvavęs valstybiniame institucinio akreditavimo ir studijų kokybės vertinimo procese, visose barikadų pusėse. Visą šią patirtį galiu apibūdinti vienu žodžiu – farsas! Ir visiškas pinigų švaistymas! Be to, dar ir diskriminacinis, kadangi užsienio „ekspertams“ mokama žymiai daugiau nei vietiniams.

Daugelyje šalių studijų programų ir institucijų akreditavimą vykdo profesinės ir verslo asociacijos. Nematau priežasčių, kodėl taip negalėtų būti Lietuvoje. Kadangi esu teisininkas, konkretų pavyzdį pateiksiu iš JAV. JAV visas teisės studijų programas (kurios lietuvišku supratimu yra tik magistro lygio (angl. postgraduate)) ir jas vykdančius universitetų padalinius (teisės mokyklas (angl. law schools)) akredituoja American Bar Association (ABA) – JAV Advokatų taryba. Valstybė visiškai į tai nesikiša. Rezulatas toks, kad viso pasaulio studentai veržiasi teisę studijuoti būtent JAV.

Verslas nuolat verkšlena dėl verslo poreikių neatitinkančių studijų. Suteikime jiems galimybę, resursų, manau, turi pakankamai. Be to, tai ir sustiprins verslo struktūras, ir padidins jų socialinę atsakomybę.

Verkiant reikia investicijų į žmonės – mokytojus, dėstytojus, mokslininkus

Apie tai plačiau esu daug kartų rašęs anksčiau – pagrindinis švietimo ir mokslo sistemos resursas yra ne stikliniai pastatai ir blizgančios laboratorijos ar auditorijos, o žmogiškasis kapitalas. Deja, Lietuvoje tai sistemingai ignoruojama. Šimtai milijonų investuoti į betoną, trinkeles, stiklą ir geležį, o ne į žmones.

Tarp esamų švietimo institucijų beveik nėra konkurencijos dėl geriausių žmonių, o stumiama reforma yra orientuota į konkurencijos dėl tų menkų finansavimo išteklių sumažinimą, t.y. geriau išlaikysim savus, bet uždarysim konkurentus, nors „savi“ neblizga. Net ir institucijų viduje mažėjant „pyragui“ matoma tendencija išgyvendinti aktyvius, paliekant paklusnius „savus“.

Reikia jungti švietimo/mokslo žmones ir komandas, o ne institucijas

Daugelio užsienio valstybių švietimo/mokslo resursai telkiami ne jungiant institucijas, o sudarant prielaidas susitelkti žmonėms iš skirtingų institucijų. Lietuvoje tarpinstitucinis bendradarbiavimas niekaip neskatinamas arba net ribojamas, pvz. mokslo projektuose kelioms institucijoms lygiaverčiais pareiškėjais būti neleidžiama, vienas turi būti pareiškėju, kiti tik partneriais. Ne viena institucija pradėjo bausti žmones už nelojalumą (darbą kitose institucijose). Dar blogesnė situacija su tarpdiscipliniškumu.

Svarbių dalykų, kuriuos būtina keisti yra daug daugiau, – pvz. reikia iš esmės keisti suaugusiųjų mokymo, užsienio studentų pritraukimo į Lietuvą, neformalių (praktinių) kvalifikacijų pripažinimo, komandiruočių finansavimo, mokslo infrastruktūros prieinamumo ir kt. sritis. Tai nėra neišsprendžiamos problemos, tačiau jų nepajudinsime, jei galvosime tik apie didžiausių institucijų interesų stūmimą stiprinimą primityviausiomis priemonėmis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *