Kas labiau riboja privatumą – Google ar valstybė ir Europos Sąjunga?

Google Maps Steet View debiutas Lietuvoje pakurstė daugelio nerimą dėl privatumo, asmens duomenų apsaugos, ir ypač dėl “žmogelių su bambaliais” privatumo internete. Deja, privatumo puoselėtojai labai dažnai pamiršta “dramblį kambaryje”.
Didžiausią grėsmę mūsų privatumui visuomet kėlė ne smalsus kaimynas ar verslininkas, o valstybė. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) vadovas Dr. A.Kunčinas mėgsta taikliai pabrėžti, kad asmens duomenų teisinės apsaugos tikslas yra išvengti G.Orvelo 1984-ųjų išsipildymo. Priminsiu – būtent valstybė kontroliuojanti žmonių gyvenimus ir mintis yra pagrindinis Orvelo “blogietis”.
Realybėje, reguliuodama privatumą ir asmens duomenų teisinę apsaugą, valstybė nustatė daugybę pareigų ir apribojimų savo piliečiams ir verslui, tačiau pati savęs dažnai neriboja.
Pateiksiu kelis pavyzdžius.
Visi kam teko teikti pasiūlymus viešiesiems pirkimams žino, kad reikia pateikti pažymą jog nesi teistas. Valstybės ir savivaldybių institucijoms pasirodo reikia žinoti, jog joms prekes ir paslaugas teikiantys asmenys, yra neteisti. To paties padaryti šeimai, kuri samdo auklę, ar mokyklai, kuri samdo pedagogą dirbsiantį su vaikais, griežčiausiai neleidžiama. Interesas žinoti, kad asmenys dirbantys su mūsų vaikais nėra teisti, pvz., už pedofiliją, manau yra daugiau nei akivaizdus.
Kitas pavyzdys – 2012 m. pristatyta ir šiemet suplanuota ES asmens duomenų teisinės apsaugos reforma verslui ir kitiems nevalstybiniams subjektams gresia ypač griežtu tiesioginio taikymo reglamentu ir milžiniškomis baudomis, o teisėsaugos institucijoms, tvarkančioms asmens duomenis administracinio ir baudžiamojo proceso tikslais tik abstraktoka direktyva be ženklesnių sankcijų. Neseniai apie šią disproporciją diskutavau su Suomijos duomenų apsaugos ombudsmenu dr. R.Aarnio, sulaukiau tik diplomatiško komentaro, kad bet kokiu atveju privatumą užtikrina ir gina Konstitucija. Deja, šiek tiek praktiškai susidūrus su telefoninių pokalbių pasiklausymu ir privačios komunikacijos kontrole baudžiamajame procese, nesu toks užtikrintas konstitucinės gynybos stiprumu.
Asmens duomenų tvarkymo pažeidimai (įskaitant saugumo pažeidimus) valstybės institucijose dažnai yra ypatingai grėsmingi dėl turimų duomenų apimties ir specifiškumo. Primintinas atvejis, kai prieš keletą metų Lietuvoje nesąžiningas SODROS darbuotojas pardavinėjo duomenis apie visų mūsų darbo užmokestį, darbovietes, pareigas ir t.t. Tokio masto duomenų pažeidimų privačiame sektoriuje Lietuvoje nėra buvę.
Dar vienas grubus valstybės įsikišimas į mūsų privačią erdvę yra biometrinių duomenų (pvz., pirštų antspaudų) tvarkymas asmens dokumentuose ir atitinkamai valstybinėse duomenų bazėse. Ironiška, tačiau net ir JAV, kuri tvarko milijonų užsieniečių biometrinius duomenis, ir kurioje privatumo apsauga žymiau mažiau akcentuojama nei ES, nedrįsta reikalauti biometrinių duomenų iš savo piliečių. Visuotinis biometrinių duomenų tvarkymas JAV sukeltų mažą revoliuciją ir tikriausiai reikalautų Konstitucijos pakeitimų, tuo tarpu Lietuvoje – privatumu ypač besirūpinančioje Europos Sąjungoje – mūsų niekas neklausė.
Primintinas ir taip vadinamas elektroninių ryšių įvykių fiksavimas, kartais vadinamas visuotiniu sekimu, kadangi visuotinai fiksuojami visų piliečių elektroninių ryšių įvykiai. Elektroninių ryšių įvykių fiksavimas nustatytas įgyvendinant ES Direktyvą 2006/24/EB. Jo reguliavimas, apimtis, turimų duomenų panaudojimas, pagrįstumo ir teisėtumo kontrolė, yra itin miglota.
Kartais biurokratų sprendimai, saugantys mūsų privatumą, tikrai glumina, pvz., sunkiai įgyvendinamos taisyklės dėl slapukų interneto svetainėse, kurių iki šiol nesilaiko net ir daugelis valstybinių svetainių, ir kurios visais atvejais bus visiškai ignoruojamos ne ES subjektų interneto svetainėse. Savitikslių biurokratinių apribojimų asmens duomenų tvarkymui apstu Lietuvoje, pvz., visais atvejais būtinas VDAI leidimas perduoti asmens duomenis į užsienį, net jeigu perdavimas vykdomas pagal Europos Komisijos nustatytas tipines sąlygas ir subjektams, kurie įsipareigoję laikytis ES taisyklių.
Dažnai dėl privatumo pažeidimų kritikuojamas Google realiai nemažai nuveikė ir privatumo labui. Pvz., Google kur kas efektyviau nei valstybė sprendžia brukalų problemą. Užtenka vieną kartą pažymėti tam tikro siuntėjo žinutę kaip nepageidaujamą ir iš to siuntėjo žinučių daugiau nepamatysite. Be to, Google toleruoja anonimines paskyras, leidžiančias apsaugoti tapatybę ir privatumą.
Man apskritai nepatinka, kad biurokratai Briuselyje ar Lietuvoje už mane sprendžia, kaip aš noriu elgtis su savo privatumu. Besipiktinantys “žmogelių su bambaliais” privatumo pažeidimu tikrai neklausė pačių „žmogelių“ nuomonės ir norų. Neatmesčiau, kad “žmogeliai” džiaugiasi tapę Google Maps žvaigždėmis ir savotiškai įamžinę savo egzistenciją.
Neteisinu verslo, pažeidžiančio asmens privatumą, tačiau nemanau, kad Google Maps Steet View jį tiek pažeidžia, kad reikėtų šią paslaugą riboti. Asmenų privatumas visais laikais buvo skirtingas, priklausė nuo socialinio statuso ir nuo aktyvių priemonių jį apsaugoti. Manau, kur kas svarbiau visiems (įskaitant valstybę) taikyti vienodas privatumo taisykles ir realiai užtikrinti jų įgyvendinimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *