Intelektinės nuosavybės teisės darbo sutartyse

Intelektualinė nuosavybė

Per 18 metų praktikos daugybę kartų susidūriau su situacija, kai darbo sutartyse su darbuotojais atliekančiais kūrybinį darbą, nėra jokių nuostatų susijusių su intelektinės nuosavybės teisėmis. Dalis darbdavių mano, kad juos gina įstatymas – Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 9 str. ir Patentų įstatymo 11 str. numato tam tikrus atvejus, kai intelektinės nuosavybės teisės į darbuotojų sukurtus intelektinės nuosavybės objektus pereina darbdaviui. Kita dalis darbdavių intelektinės nuosavybės teisėmis išvis nesirūpina, bent jau iki tol kol atsiranda konfliktinė situacija.

Anglosaksiškose valstybėse (JK, JAV, Kanadoje, etc.) sprendžiant intelektinės nuosavybės teisių priklausomybę yra laikomasi vadinamos užsakyto darbo (work for hire) doktrinos, kuri galioja darbuotojams, nepriklausomiems autoriams ar rangovams, taip pat kitiems asmenims su kuriais sudarytos sutartys dėl tam tikrų darbų ar paslaugų, susijusių su intelektinės nuosavybės objektais. Pagal šią doktriną visos intelektinės nuosavybės teisės besąlygiškai priklauso užsakovui, abejotinos situacijos taip pat sprendžiamos užsakovo naudai.

Kontinentinėje Europoje, taip pat ir Lietuvoje užsakyto darbo doktrina intelektinės nuosavybės teisėms negalioja, laikomasi kitokių nuostatų. Tam, kad darbuotojo intelektinės nuosavybės teisės pereitų darbdaviui yra nustatytos griežtos sąlygos:

1) Intelektinės nuosavybės objektas turi būti sukurtas atliekant tarnybines pareigas ar darbo funkcijas;

2) Įrodinėjimo našta, kad intelektinė nuosavybė sukurta būtent atliekant tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, tenka darbdaviui;

3) Intelektinės nuosavybės teisės automatiškai pereina darbdaviui tik trumpam laikotarpiui (bendra taisyklė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 9 str. – tik 5 metams; neterminuotai darbdaviui pereina tik teisės į kompiuterių programas, kurias sukūrė darbuotojas atlikdamas savo tarnybines pareigas ar darbo funkcijas);

4) Darbuotojui išradimo autoriui turėtų būti mokamas autorinis atlyginimas arba „sutartas padidintas atlyginimas (Patentų įstatymo 11 str. 5 d.);

5) Intelektinės nuosavybės teisės darbdaviui pereina mažiausia apimtimi, kuri buvo aiški ir suprantama darbuotojui pagal darbo tikslus ir aplinkybes (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 40 str. 2-3 d.);

6) Susitarimai dėl intelektinės nuosavybės teisių turi būti rašytinės formos;

7) Visos abejonės sprendžiamos darbuotojo naudai.

Neapibrėžtumas dėl intelektinės nuosavybės teisių priklausomybės naudingas darbuotojui. Tais atvejais, jeigu darbdaviui nepavyks pagrįsti, kad darbuotojas sukūręs kūrinį ar išradimą veikė atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, bent jau dalis intelektinės nuosavybės teisių galės būti priskirtos darbuotojui. Kūrybinių darbuotojų darbo pareigos ir funkcijos dažniausiai apibrėžiamos abstrakčiai, todėl neapibrėžtumas gali būti ginčo prielaida, pvz. IT sistemų administratoriaus pareigos dažniausiai programavimo neapima, todėl dėl intelektinės nuosavybės teisių į tokio darbuotojo sukurtas programas, sistemų specifikacijas ir pan. geriau susitarti atskirai. Net jeigu darbuotojas pasinaudojo darbdavio resursais, tai nėra vienareikšmis pagrindas perduoti teises darbdaviui. Beje, analogiška situacija dėl intelektinės nuosavybės teisių priklausomybės yra ir su nepriklausomais autoriais ar rangovais.

Neapibrėžtoje situacijoje, darbuotojai, kuriantys intelektinius produktus turi galimybę reikalauti iš esamo ar buvusio darbdavio papildomo autorinio atlyginimo, kuris ginčo atveju gali būti labai ženklus (ypač jeigu produktas, kuriama realizuota intelektinė nuosavybė, yra komerciškai sėkmingas) arba vietoje žalos atlyginimo gali būti priteisiama kompensacija (37 650 EUR).

Pagal minėtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 40 str. 2-3 d. nuostatas, visos abejonės yra sprendžiamos autoriaus (darbuotojo ar rangovo), o ne užsakovo naudai. Tą geriausiai iliustruoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ginčas su buvusia darbuotoja dėl šios darbuotojos sukurto kūrinio išleidimo (žr. Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartis 2007-09-27 civ. byloje Nr. 3K-3 353/2007, 2008-09-15 civ. byloje Nr. 3K-3-388/2008), kuriama autorė prisiteisė solidžias kompensacijas.

Nors nuo šių bylų praėjo nemažai laiko, praktika dėl intelektinės nuosavybės teisių darbo sutartyse iš esmės nepasikeitė, t.y., retoje naujai sudaromoje darbo sutartyje yra aptariami intelektinės nuosavybės teisių klausimai. Priežastys tikėtinai yra intelektinės nuosavybės teisių neišmanymas, bendras pasyvumas dėl intelektinės nuosavybės ar net jos nuvertinimas.

Su esamais kūrybiniais darbuotojais intelektinės nuosavybės teisių klausimus galima išspręsti arba specialiu darbo sutarties pakeitimu (kas dažnai sudėtinga), arba dar geriau – pasirašant atskirą sutartį dėl intelektinės nuosavybės teisių. Su naujais kūrybiniais darbuotojais visuomet rekomenduotina sudaryti atskirą išsamų susitarimą dėl intelektinės nuosavybės teisių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *