Mindaugo Kiškio tinklaraštis

Skatinam inovacijas atimdami intelektinę nuosavybę iš jos kūrėjo?

Lietuvoje mažai diskutuojamas klausimas yra valstybės (mokesčių mokėtojų) apmokamų darbuotojų (ar kitų asmenų) intelektinės nuosavybės teisės. Klausimas išties yra labiau aktualus nei atrodo, kadangi valstybės įsikišimas į intelektinę sferą – ypač kultūrą ir mokslą – tokioje mažoje ekonomikoje kaip Lietuva yra ne tik didelis, tačiau neišvengiamas bei būtinas.

Vien per Kino fondą 2012 m. paskirstyta virš 4 mln. litų. Nors tai greičiausiai nėra pakankama suma, apie tai nediskutuosiu, nes tai atskira sudėtinga tema. Faktas lieka faktu – mokesčių mokėtojai prisideda prie kino produkcijos gana ženkliai. Pavyzdžiui, „Tadas Blinda“ gavo 2 mln. 75 tūkst. litų mokesčių mokėtojų pinigų, o filmas kainavo 3 mln. 400 tūkst. litų.

Panaši situacija yra moksle – absoliučiai didžioji dalis Lietuvos mokslo yra finansuojama mokesčių mokėtojų – tiesiogiai, pvz., per Lietuvos mokslo tarybos programas, arba netiesiogiai – per darbo užmokestį valstybinėse mokslo ir studijų institucijose.

Tarp šių dviejų situacijų yra vienas esminis skirtumas. Pirmuoju atveju (nacionaliniai filmai), valstybė nepretenduoja į jokias intelektinės nuosavybės teises, antruoju – pasiima viską. Pagal galiojančio Mokslo ir studijų įstatymo 82 str. visos intelektinės nuosavybės teisės į intelektinę produkciją, sukurtą valstybinėse mokslo ir studijų institucijose dirbančio mokslininko ar tyrėjo priklauso institucijai (t.y., iš esmės – valstybei). Pagrindinis šios nuostatos šalininkų argumentas – valstybė juk sumokėjo už jų darbą! Be to, tokia tvarka esą galioja JAV ir kai kuriuose vakarų Europos valstybėse?

Situacijos yra fundamentaliai panašios, bet vienu atveju intelektinė nuosavybė paliekama jos kūrėjams, o kitu atveju iš jų paimama. Ką valstybė darys su turima intelektine nuosavybe ji dažnai ir pati nežino. Iš esmės visi mokslo komercinimo proveržiai ir Lietuvoje, ir pasaulyje buvo pasiekti be valstybės dalyvavimo.

2007-2008 m. šį klausimą beveik metus tyrinėjau JAV. Būtent remdamasis JAV patirtimi manau, jog realiai tinkamą mokslo komercinimą galima paskatinti tik neatimant intelektinės nuosavybės iš jos kūrėjo – mokslininko ar tyrėjo. Kritikams dėrėtų pasidomėti JAV technologijų perdavimo istorija ir realiai  perskaityti JAV federalinį Bayh–Dole įstatymą. O Harvardo pavyzdys šioje situacijoje yra apskritai netinkamas, nes Harvardas nėra valstybinis universitetas!

Mokslo ir studijų įstatymo 82 str. galioja jau beveik tris metus ir jokio proveržio nesukėlė. Absurdiška teigti, kad valstybė sumokėjo už intelektinę nuosavybę, kai doktoranto ar jauno daktaro (kurie ir sukuria didžiąją dalį intelektinės nuosavybės) atlyginimas nedaug viršija minimumą. Net ir valstybėse, kur mokslininkams už darbą valstybinės mokslo studijų įstaigose atlyginama žymiau daugiau – pvz., Švedijoje ar Kanadoje, valstybė visas intelektinės nuosavybės teises palieka jiems, o didžiojoje vakarų pasaulio dalyje šis klausimas paliktas spręsti išimtinai pačių mokslininkų-tyrėjų savivaldai. Kaip Lietuva inovacijų prasme lygiuojasi su Švedija ar Kanada, geriau net neminėsiu…

Retorinis klausimas - kiek filmų būtų sukuriama, jei valstybė finansuodama nacionalinį kiną pasiimtų dar į teises į jį ir koks užsienio partneris norėtų turėti reikalų su tokio kino kūrėjais?

Konferencijų ir seminarų maratonas

Praeitą savaitę, skaičiau pranešimus net 4 renginiuose. Baigiau savaitę skaudama galva. Pirmoji konferencija buvo 2012 kovo 12 d. LR Seime, apie ją jau rašiau. 

Antras renginys - 2012 m. kovo 13 d., Žinių ekonomikos forumo ir Lietuvos kosmoso asociacijos seminaras “Lietuvos kosmoso klasterio perspektyvos ir intelektinės nuosavybės valdymas”. Mano pranešimas - “Klasterio intelektinės nuosavybės valdymas”. 

Trečias renginys – MRU, ECC ir VVTAT mokslinė-praktinė konferencija „Europos vartotojų diena: kuo gyvena Lietuvos vartotojai šiandien?“ 2012 m. kovo 15 d. Mano pranešimas - „Teisiniai iššūkiai vartotojams elektroninėje erdvėje”. 

Paskutinis, ketvirtas renginys - Lietuvos verslo konfederacijos (ICC Lietuva) konferencija “Asmens duomenų apsaugos nulemiami iššūkiai inovatyviam verslui” 2012 m. kovo 16 d. Mano pranešimas „Asmens duomenų reikšmė visuomenėje ir versle“, deja, jo įdėti negaliu, nes renginys buvo mokamas.

Teisė į mokslą

Vakar (2012-03-12) LR Seime vyko tarptautinė praktinė konferencija „Naujas aukštųjų mokyklų vaidmuo visuomenėje: iššūkiai, tendencijos ir perspektyvos“. Konferencijoje skaičiau pranešimą tema “Teisė į mokslą Europos Sąjungoje”. Pranešimo skaidrės. Konferencijos vaizdo įrašas (mano pranešimas apie 04:56).

Pranešimą sąlygojo LR Konstitucinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas dėl LR Mokslo ir studijų įstatymo, kadangi jame tiesiogiai liečiami svarbūs teisės į mokslą aspektai, tačiau Europine doktrina plačiau nesiremiama. Nesu tikras ar teisių į mokslą Lietuvoje po šio nutarimo Lietuvoje padaugėjo, ar sumažėjo, tačiau žaliavos diskusijoms apie teisę į mokslą Lietuvoje (ypač privatų mokslą, religinį mokslą ir pan.) atsirado tikrai daug.

Individualus autorių teisių ir gretutinių teisių administravimas

Ne kartą teko išgirsti klausimą kodėl Lietuvoje iki šio neveikia Creative Commons?. Atsakymas yra paprastas – jį apibendrinau prieš pusantrų metų rašytame straipsnyje (anglų k.) – tai įstatymuose įtvirtintas draudimas autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojams savo teises administruoti patiems, arba kitaip tariant – išskirtinis monopolis esamiems autorių teisių ir gretutinių teisių tarpininkams („autoriniams kolūkiams“ arba kolektyvinio administravimo asociacijoms).

Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) 55 str. ir 65 str. 3 d. reikalauja fonogramų, išleistų komerciniais tikslais, transliavimui, retransliavimui ir kitokiam viešam paskelbimui (įskaitant foninę muziką) taikyti kolektyvinį teisių administravimą. ATGTĮ 86 str. 1 d., leidžia kolektyvinio administravimo asociacijoms dėl atstovaujamų autorių teisių ar gretutinių teisių subjektų interesų be atskiro įgaliojimo išieškoti atlyginimą iš kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudotojų, kurie be kolektyvinio administravimo asociacijų licencijos ar nemokėdami atlyginimo teisių turėtojams naudoja kūrinius ar gretutinių teisių objektus. Ne tiek griežtos, bet iš asmės analogiškos taisyklės ATGTĮ nustatytos ir autorių teisių atžvilgiu.

Priimant ATGTĮ 1999 m. šios nuostatos gal ir buvo aktualios, nes autoriai ar atlikėjai neturėjo alternatyų administruojant savo teises, tačiau nuo to laiko daug kas pasikeitė. Atsirado ir techninės priemonės, ir naujos platformos (pvz. iTunes arba visiškai naujas iBooks), ir virtualios autorių bendruomenės, kurios įgalino autorius tvarkytis patiems. Nauja yra tiesiog užmiršta sena – iBooks ar Creative Commons realiai tik nauji „samizdat“ įrankiai, tačiau šikart laisvi ir globalūs.

Individualaus autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo įgalinimas galėtų būti vienas iš būdų autoriams ir atlikėjams gauti didesnę dalį ekonominės naudos iš savo kuriamo turinio (ypač JAV tokių pavyzdžių gausu). Deja, „autorinių kolūkių“ konjunktūra tam visaip kaip priešinasi, nes autorių ir atlikėjų laisvė grasina jų išlikimui.

Praėjusių metų (2011 m.) rudenį svarstant ATGTĮ pakeitimus dėl laikmenų ir įrangos mokesčių siūliau (Žinių ekonomikos forumo vardu) pluoštą pakeitimų, kurie įgalintų individualų teisių administravimą. Kaip galima buvo tikėtis – kolektyvinio administravimo asociacijos sureagavo alergiškai, pasipylė kaltinimai, esą „autoriai mokomi kaip jie turėtų gyventi“, etc.

Pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo – „Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Tai – konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiam nors susivienijimui prieš jo valią. Asmens laisva valia – pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas. Šio konstitucinio principo turi būti laikomasi teisės aktuose reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą bei veiklą, narystės juose santykius nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siekia.“ (2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas), o „Konstitucijoje laiduojama teisė laisva valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai“ (2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Šios teisės ir laisvės plika akimi prieštarauja minėtoms ATGTĮ nuostatoms ir „autorinių kolūkių“ veiklos principams.

Bent dalyje ES valstybių autorių ir atlikėjų laisvė pasirinkti yra gerbiama. 2006 m. vasario 17 d. Ispanijos teismas pripažino, kad autorius gali savo teisėmis naudotis kaip pats pageidauja – leisti kitiems naudotis nemokamai visa apimtimi arba suteikti tik dalinį naudojimąsi, taip pat nedalyvauti kolektyviniame administravime. Prancūzijoje, Nyderlanduose, Danijoje bei Švedijoje kolektyvinio administravimo asociacijos savanoriškai pripažino Creative Commons ir kitas individualaus administravimo alternatyvas. Lenkijos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme yra numatyta, kad atlyginimas autoriams ir atlikėjams už audiovizualinių kūrinių viešą atlikimą kino teatruose, transliaciją, kitokį viešą skelbimą ir nuomą mokamas tik per kolektyvinio administravimo asociacijas, tačiau teisių subjektas, pateikęs raštu prašymą kolektyvinio administravimo asociacijai, gali atšaukti privalomą kolektyvinį teisių administravimą.

Netiesiogiai šis klausimas paliestas ir ES teisėje – Europos Komisijos 2005 m. gegužės 18 d. rekomendacijoje dėl kolektyvinio tarptautinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo teisėtų internetu teikiamų muzikos paslaugų srityje (2005/737/EB) pabrėžiama, kad gretutines teises gali administruoti ne tik tam tikras administravimo paslaugas teikiantys kolektyvinių teisių administratoriai, tačiau ir patys teisių turėtojai, numatyta galimybė teisių turėtojams laisvai pasirinkti kolektyvinį teisių administratorių.

Manau laikas pokyčiams pribrendo ir Lietuvoje.

Trigrašis apie ACTA

ACTA sutartis pradėta kurti dar 2006 m., siekiant rasti efektyvesnius instrumentus kovai su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais, ypač prekių ženklų pažeidimais (falsifikuotomis prekėmis). Kažkada vėliau į ACTA tekstą buvo įtrauktos nuostatos dėl kitokių pažeidimų, tarp jų autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimų internete. Kada ir kokiomis aplinkybėmis tas įvyko yra neaišku, nes iš esmės visos derybos dėl ACTA buvo slaptos. Sutarties projektas buvo slepiamas nuo visuomenės iki pat priėmimo. Toks slaptumas ir neskaidrumas visiškai pagrįstai kelia klausimų dėl ACTA demokratiškumo ir verčia abejoti jos tikslais.

Viena vertus, ACTA yra ankstesnių tarptautinių sutarčių dėl intelektinės nuosavybės (ypač Pasaulio prekybos organizacijos TRIPS sutarties) tąsa, kita vertus joje nustatomos gana gausios papildomos taisyklės ir yra specifinių naujovių susijusių su pažeidimais internete.

Pagrindiniai pavojai, kuriuos matau ACTA, yra šio dokumento nekonkretumas kalbant apie teisinę atsakomybę. Daugelio valstybių pagrindiniuose įstatymuose, tarp jų ir Lietuvos Konstitucijoje, yra įtvirtintas principas, kad asmeniui negali būti taikoma atsakomybė, jeigu ji nėra aiškiai ir tieisogiai nustatyta įstatymuose. Įstatymų nekonkretumas ir neaiškumas sunkiai dera su teisingumu, nekaltumo prezumpcija, kitomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Kyla klausimas ar ginant intelektinės nuosavybės teises, nebus pažeistos svarbesnės žmogaus teisės ir laisvės? Tokios abejonės kilo net ES parlamento paskirtam pranešėjui, atsakingam už ACTA, kuris  2012 m. sausio 26 d. atsistatydindamas iš pareigų oficialiai pareiškė, jog nenori prisiimti atsakomybės už “maskaradą”.

ACTA taip pat nustato abejotino teisingumo ir pagrįstumo taisyklių, pvz., nustatoma prezumpcija, kad intelektinės nuosavybės teisių turėtojams padaryta žala gali būti apskaičiuojama sudauginant neteisėtų intelektinės nuosavybės prekių (kopijų) rastų pas pažeidėją skaičių ir teisėtą vertę. Tikrai ne kiekviena piratinė prekė reiškia neparduotą originalią teisėtą prekę. Tokia prezumpcija gali lemti net kurioziškas situacijas, kai intelektinės nuosavybės teisių turėtojai bus suinteresuoti, kad jų teisės būtų pažeidžiamos, ypač jeigu originali prekė ar turinys patyrė komercinę nesėkmę.

Apskritai pagrindinės piratavimo priežastys yra ekonominės – konkrečiai kalbant apie autorinių teisių ar gretutinių teisių saugomą turinį – tokio turinio neprieinamumas ar neįperkamumas didelei visuomenės daliai, pvz., sunku rasti vienareikšmį atsakymą kodėl originalus XBOX kompiuterinis žaidimas Jungtinėje Karalystėje kainuoja bemaž dvigubai pigiau nei Lietuvoje, nors abi šalys yra ES Bendrojoje rinkoje; toks kainų kuriozas dar sunkiau paaiškinamas turint omenyje pragyvenimo lygio ir darbo užmokesčio skirtumus.

Man asmeniškai rimčiausių abejonių kelia ACTA 27 str. 4 d. nuostatos, kurios iš esmės reikalauja elektroninės erdvės paslaugų tiekėjų (ir interneto prieigos, ir interneto turinio, ir kitokių informacinių paslaugų tiekėjų – jais šiais laikais yra visi, nuo bibliotekos ar kavinės turinčios bevielio ryšio zoną iki naujienų portalo) sekti savo vartotojus ir atskleisti jų tapatybės informaciją, esant įtariamam intelektinės nuosavybės teisių pažeidimui. Atskleidimas net nesant aiškiai nustatyto pažeidimo, kelia abejonių dėl jo proporcingumo ir suderinamumo su žmogaus teisėmis. Be to, atskleidimas nelabai įmanomas be išankstinio sekimo, nes priešingu atveju tiesiog nebus ką atskleisti. Galiausiai, tokiomis nuostatomis gali būti lengvai piktnaudžiaujama siekiant tikslų net nesusijusių su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais, o, pvz., „užčiaupiant“ politinę kritiką, identifikuojant „nepatogios tiesos“ skleidėjus ir pan. 

Taigi ACTA nuostatos realiai gali paliesti kiekvieną iš mūsų.

Asmens sutikimas biobankui: būti ar nebūti?

Biobankai yra biomedicinos mokslo infrastruktūra – žmogaus biologinės medžiagos saugyklos, kur kaupiama ir saugoma medžiaga ateities mokslo tyrimams. Lietuva šiuo požiūriu yra bene labiausiai atsilikusi Europoje, nes visoje Europoje, įskaitant mūsų aplinkinius kaimynus, biobankai veikia jau seniai. Lietuvoje kuriant MTEP infrastruktūrą gyvybės mokslų srityje buvo užmiršta, kad reikia turėti ką tirti. Tik šiuo metu klojami teisiniai pamatai būsimiems biobankams Lietuvoje.

Vienas iš svarbiausių klausimų biobankų veikloje yra asmens sutikimas. Ar asmuo turi kiekvieną kartą duoti formalų popierinį sutikimą, kad jo šlapimas, kraujas ir pan. likę po diagnostinių tyrimų, ar medžiaga likusi po medicininių intervencijų (pvz. pašalintas tumoras) būtų išsaugota ir vėliau ištirta, tuo pačiu išgelbėtų kažkieno kito gyvybę ir sveikatą? Tuo pačiu būtų įsukta didžiulė mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma popieriaus (sutikimų) rinkimo, kaupimo ir kitokio tvarkymo mašina? Ar kiekvieno iš mūsų bendražmogiška pareiga yra prisidėti prie medicinos mokslo (bei jo išlikimo Lietuvoje) ir padėti išgelbėti kito žmogaus sveikatą ar net gyvybę?

Daugelyje Europos valstybių (pvz., Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje ir kt.) žmogui suteikiama išsami informacija apie tai, kad jo medicininės atliekos gali būti tvarkomos biobanke ir gali būti panaudojamos mokslo tikslams, tačiau nereikalaujama atskiro aktyvaus sutikimo (nesutikti galima visada), Tokiu būdu laikoma, kad asmens sutikimas biobankui yra preziumuojamas.

Atkreipsiu dėmesį, kad moksliniai tyrimai atliekami ne su žmogum! Žmogaus ir jo sveikatos tikrai nepalies (ir juo labiau nepablogins) tai, kad jo šlapimas bus užšaldytas, o vėliau ištirtas, pvz., ieškant naujų ligos žymenų. Tuo tarpu toks tyrimas gali padėti anksti diagnozuoti kito žmogaus ligą, išsaugoti sveikatą ar net gyvybę. Preziumuojamas sutikimas biobankui nelygu žmogaus biologinės medžiagos tvarkymui be sutikimo. Kaip minėta, sutikimas yra preziumuojamas tik tuo atveju, jeigu asmeniui buvo suteikta išsami informaciją apie biobanką, jo tikslus, jo biologinės medžiagos numatomą tvarkymą, ir svarbiausia – apie asmens teisę bet kada nutraukti jo biologinės medžiagos tvarkymą biobanke. Tai visai ne tas pat, kas tvarkyti žmogaus biologinę medžiagą be sutikimo. 

Deja, Lietuvoje bendražmogiški ir mokslo interesai ne visada atsilaiko prieš popierinius ir biurokratinius interesus. Alternatyva preziumuojamam sutikimui yra popierinis sutikimas (aštuntas ar devintas prie jau esamų sutikimų), kurį turėsime išnagrinėti ir pasirašyti prieš atliekant diagnostines, ar juo labiau chirurgines procedūras). Ar tikrai to norime, ir ar tikrai prieš pat atliekant tokias procedūras galėsime racionaliai apsispręsti ir pasverti visus už ir prieš? Galiausiai, ar tikrai neturime geresnių būdų panaudoti mūsų mokamus mokesčius, nei tūkstančių popierių tvarkymas?

Sad day for Lithuanian libraries

On December 21, 2011 the Lithuanian Parliament adopted the important amendments to the Lithuanian Copyright Law revising the exceptions for libraries and the disabled persons. 

Digitization of works by the libraries and access to digital copies are comprehensively restricted in the new law. Digitizing and using the digital copies of the works is allowed in the libraries (as well as museums and archives) for non-commercial research and personal study purposes only as long as:

1) the digital copies of the work are accessible only internally, on the terminals located in the premises of the library;

2) the work is not publicly available for sale;

3) rights holders have not prohibited such use;

4) the simultaneous access to the digital copy, shall not exceed physical number of “hard copies” of this work held by the library.

5) effective technical protection measures, restricting copying, transfer or external access, shall be employed by the libraries.

All of the above conditions shall be fulfilled by the libraries in order to digitize the work and use of the digital copy.

Things turned out much better for the disabled, though, at least partially due to my own efforts.

With respect to the disabled persons, the rules were relaxed and clarified. Prior to the new amendments the rights of the disabled to access digital works over computer networks was a grey area.

As a result of the new rules, it is now expressly allowed for the organizations of the disabled persons to make digital copies of the work and make them available over computer networks in audiobook and Braille formats, as well as adapted versions for persons with intellect and learning disabilities. Access control (rather than “effective technical protection measures”), restricting access only to the disabled persons, shall be employed by the organizations of the disabled, who want to engage in activities of making works available and accessible to the disabled.

New rules for libraries and disabled persons came into force as of January 10, 2012.

Karas dėl laikmenų ir įrangos mokesčių tik prasideda

Nuo kovo 1 d. visos laikmenos ir labai įvairi įranga (nuo telefonų iki TV) pateks į laikmenų ir įrangos mokesčių mėsmalę. Vidutinis vartotojas, o ypač vidutinis interneto vartojas,  tą turbūt mažai pajus, nes pirmasis viską įsigis turguje, skelbimuose arba kaimyninėje Lenkijoje (zloto kursas prisideda), o antrasis internete iš elektroninio pardavėjo, kuris įsikūręs valstybėje, kuri norimo įsigyti daikto neapmokestina (pvz. kompiuterį pirks toje pat Lenkijoje).

Kai bent dalis ES valstybių žengia pirmyn, ieškodamos alternatyvų apmokestinimui (pirmoji - Ispanija - žr. vakarykštį įrašą), Lietuva žengia atgal. ES Teisingumo teisme šiuo metu eilės laukia net 5 bylos dėl esminių laikmenų ir įrangos mokesčių aspektų, tarp jų, dėl kompiuterių ir daugiafunkcinių įrenginių apmokestinimo, mokesčio mokėjimo pareigos, etc. Nyderlandai ir Suomija jau svarsto pasiūlymus naikinti šiuos mokesčius, pakeičiant kitais mechanizmais. 5 ES šalims (JK, Airijai, Liuksemburgui, Kiprui, Maltai) užteko sveiko protų šių mokesčių net neįsivesti, nors bent trys iš jų leidžia vartotojams kopijuoti kūrinius ir fonogramas.

Be to, nuo kovo 1 d. įsigaliosiančiame Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme apstu sprangų ir neaiškumų. Neaišku, nei kas nei kaip galės sumokėtus mokesčius susigrąžinti. Net nelabai aišku kaip mokesčio rinkėjai privers mokėti šį mokestį asmenis, kurie pirmą kartą parduoda laikmenas ir įrangą Lietuvoje. Kai kalbame apie Maximą tą daugmaž galima numanyti, bet kai kalbame apie smulkiuosius pardavėjus ? Priminsiu, kad nėra jokių realių mechanizmų priversti pardavėjus pateikti realią informaciją tretiesiems asmenims (privačioms asociacijoms) apie tai kokias laikmenas ir įrangą už kiek jie pirko, ar pardavė. Visa tai gresia konkurencijos ir rinkos iškraipymu, valstybės biudžeto nuostoliais (nesurinkto PVM forma) ir “šešėlio” augimu.

Apie surinktų sumų paskirstymo “skaidrumą ir efektyvumą” - kitąkart. Tai kartu su apribojimais pačiam autoriui/atlikėjui individualiai administruoti savo teises yra didžiausios ydos, kurias matau kolektyvinio administravimo sistemoje.

Lietuva išplėtė, o Ispanija panaikino laikmenų ir įrangos mokesčius

Ispanija pirmoji ES realizavo ESTT Padawan sprendimą ir visiškai panaikino laikmenų ir įrangos mokesčius. Vietoje jų, nuspręsta nustatyti kompensaciją autorių teisių ir gretutinių turėtojams už asmeninį atgaminimą iš valstybės biudžeto.

Toks sprendimas įrodo, jog ESTT padawan sprendimas negali būti įgyvendinamas paliekant visuotinį laikmenų ir įrangos apmokestinimą didmenos lygyje, ką padarė Lietuvos Seimas 2011 m. gruodžio 21 d. priimtu Autorių teisių ir gretutinių teisių pakeitimo ir papildymo įstatymu. Laikom kumščius, kad Prezidentė tokio įstatymo nepasirašys ir šis įstatymas neįsigalios. Ispanų įstatymas įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 2 d., taigi jie aplenkė Lietuvą.

Primintina, kad ESTT Padawan sprendimas priimtas byloje būtent dėl Ispanijos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymų aiškinimo. Ispanai susivokė, kad laikmenų ir įrangos apmokestinimo chaosas jiems patiems tieisog nenaudingas . Trumpalaikėje perspektyvoje manau, kad jie smarkiai išlos laimėdami pvz. Prancūzijos vartotojus (Prancūzijoje laikmenų ir įrangos mokesčiai vieni didžiausių ES). 

Kadangi žmonių judėjimas tarp Ispanijos ir Lietuvos taip pat nemenkas, tikėtina kad lietuvaičiai netruks pasinaudoti proga Ispanijoje įsigyti atpigusį iPadą ar iPhoną, tuo būdu “balsuodami” prieš bandomus nustatyti laikmenų ir įrangos mokesčius Lietuvoje.

Kanados inovacijų sistema

2011 m. rugpjūtį-rugsėjį teko atlikti nemažą darbą Kanadoje analizuojant jų inovacijų sistemą ir intelektinės nuosavybės tvarkymą universitetuose. Yra ko iš jų pasimokyti, ypač valdžios požiūrio į verslą (nors dėl Lietuvos biurokratų jokių iliuzijų neturiu), tačiau iš esmės Kanados inovacijų sistema remiasi milžiniškom viešom investicijom.

Lietuvoje mes tokios prabangos neturim - mūsų valstybės mokslui ir technologijoms skiriamos lėšos yra net nepalyginamos (ar lyginsi absoliučius skaičius, ar per capita). Deja, kai kurie valdžios atstovai gyvena iliuzijom, kad pastačius čia “modernias laboratorijas” staiga pas mus važiuos garsūs mokslininkai ir darys Nobelio premijos vertus tyrimus.

Apibendrinta medžiaga apie Kanadą artimu metu bus publikuojama, o jos kai kurie aspektai sudėti į  prezentaciją, kurią pristačiau Žinių ekonomikos forume.